Visoms po
QUOTE(Olgina @ 2009 03 12, 01:21)
dabar lyg ir geriau, istvereme be hormonu, vos susilaikiau
, jau taip norejosi jai palengvinti kancias. Ziuresime, kaip sianakt miegos....nu jau ta liga kartais tikrai i nevilti varo
, o ypac kai pagalvoji, kad ji gali likti visam gyvenimui...siaubas
Mano vyras turi AD, bet pas ji buvo vaikysteje nuo 3 iki 5 metu ir pries kokius 6 metus atsirado siek tiek paberimu ant nugaros, tai dabar kartais praeina, kartais islenda, jis jokio demesio i tai nekreipia, kartais hormonais pasitepa ir tiek...o vat kas su musu mergyte bus...na jau pradejau panikuoti
nepykit, tiesiog kartais taip baisu buna
Visada taip - kai pablogėjimas stiprus, tai eini iš proto, nėra nei nuotaikos, nei energijos, nei aplamai jokio gyvenimo džiaugsmo, visos mintys tik ir tesisuka apie vaiką ir jo bėdą. O kai pagerėja, tai rodos pakyli centimetru virš žemės, pasaulis nušvinta, nuotaika atsiranda ir imi viltis, kad gal tai jau viskas, kad gal nebeišbers, kad gal sveikstam ir pan. Stiprybės mums visoms, o mūsų vaikams - kuo greičiau atsikratyti to AD
. Banalūs tie žodžiai, bet...
Ausru, tu pasirodyk gal, a? O tai jau neberamu daros
. Kaip ten jums einasi su tuo TF?