uzuojauta artimiesiems ir teveliams
Mamyte, noriu miego, pavargau,
Leisk prie širdies tavos užsnūsti prisiglaudus;
Tik tu neverk, man pažadėk, prašau,
Nes skruostus degina man ašaros ir raudos.
Lauke audra riaumoja ir viduj čia šalta,
O va, sapnuos, tai viskas taip gražu,
Angeliukus mielus ir baltus
Pailsusias akis užmerkęs aš regiu.
Mamyte, ar matai, man angelas prie šono žiūri?
Ar mielą muziką girdi?
Žiūrėk, du baltus sparnelius gražius jis turi,
Jie Viešpaties tikrai jam bus duoti;
Žalia, geltona ir raudona prieš akis plevena,
Tai gėlės tuoj iš angelo pažirs!
Kodėl tad man rankas tu gniauži?
Kodėl glaudiesi skruostu verkdama?
Jis drėgnas, bet ugnim nutvilko skaudžiai,
Mamyte, tavo būsiu visada!
Todėl nedūsauk jau daugiau, nereikia,
Jei verksi, verksiu su tavim drauge,
Oi, kaip aš pavargau! jau akys leipsta
Mamyt, žiūrėk! Bučiuoja angelas mane!