nieko gražiau nėra už kopas kuršių Nerijoj, arba miškus rudenį, žibutes ir purienas pavasarį, pievas ir ežerus vasarą...
nžn gal ir nesu patriotė, bet tiesiog dievinu Lietuvos gamtą.. nieko gražiau nėra už kopas kuršių Nerijoj, arba miškus rudenį, žibutes ir purienas pavasarį, pievas ir ežerus vasarą...
nieko gražiau nėra už kopas kuršių Nerijoj, arba miškus rudenį, žibutes ir purienas pavasarį, pievas ir ežerus vasarą...
visad buvau patriotiškai nusiteikusi,daužiausi į krūtinę ir aiškinau kaip niekur iš mylimos Lietuvos nevažiuosiu. bet. kadangi nesu linkusi gyventi konteineryje,o plėšytis dirbant daugiau nebeišeina-teks išskristi į pietus. kartu su paukščiais. dabar suprantu ko jie ten skrenda. šildymo sezonui pasibaigus gryšim kartu. 
Taip, aš patriotė 
Myliu Lietuvą jai dirbdama. Gerbiu kitų lietuvių darbą. Jei tinka ir patinka, stengiuosi pirki lietuviškas prekes.
Ir šiaip nėra pas mus viskas jau taip blogai
Myliu Lietuvą jai dirbdama. Gerbiu kitų lietuvių darbą. Jei tinka ir patinka, stengiuosi pirki lietuviškas prekes.Ir šiaip nėra pas mus viskas jau taip blogai
QUOTE(Sophi @ 2008 10 13, 20:42)
Kaip ten sakoma, kaimyno žolė visada žalesnė
Nei atgyvena, nei perspektyvi pozicija. Aš manau, kad patys gražiausi gyvenime dalykai yra iracionalūs, ir nepraktiški. Patriotizmas , bent jau Lietuvoje, neturi jokio objektyvaus, racionalaus pagrindo, nes šita šalis, objektyviai žiūrint, nėra gera gyventi nei draugiška savo žmonėms, sistema joje nėra teisinga, lyginant su kitomis šalimis, liaudis niekuo neišskirtinė ir nei kiek neypatingesnė už kitas. tie, kurie stengiasi jai ką nors duoti, dar labiau apiplešiami, nes yra socialinė nelygybė, korupcija ir t.t.
Bet žinau, kad man brangus namas, kurį pastatė mano senelis, kad man miela žingsniuoti senamiesčio gatvėmis, kurios slepia tiek daug šviesių ir linksmų vaikystės, paauglystės prisiminimų, kad man pati gražiausia tik ta alyva, kuri žydi po mano langu, nes ji vieninetelė tokia, turinti savo romantišką istoriją, kad Kaziuko mugės dargana tik lietuvoje sugeba nukelti į pačius jaukiausius sielos užkaborius, ir juos išlaikyti nuo vaikystės, nesubjaurotus pragmatizmo, racionalumo, nusivylimo, gynybinio, apsimestinio egoizmo..
Žinoma, sakysite, kad bus kiti namai, statyti kitų brangių žmonių, kitos alyvos su savom romantiškom istorijom, kitos gatvės ir kitos mugės.. O paskui šitos praras savo įdomumą ir praktiškumą, ir bus dar kitos, neabejoju, kad bus, bet tada kyla klausimas, ar pasžvelgę atgal į savo gyvenimą, matysime, kad jame buvo kas nors tikrai vertingo ir brangaus, ko neverta palikti? Juk palikome viską- vadinasi buvo verta..
Kosmopolitizmas įdomus ir praktiškas dalykas, bet man jis šaltas ir spengiantis- jis- įdomus ir žavus kelias į susvetimėjimą. Kaip ir bet kokios(pvz, santuokinės) neištikimybės filosofija, kaip hedonizmas. Bet žinau, kad tokiems nėra nieko baisesnio už mintį, kad visi bus ar yra tokie kaip jis, Kad jo niekas nemyli ir nelaukia, kad jis negali prie nieko prisirišti, kad visi jį vertina per racionalumo, pragmatizmo prizmę ir elgiasi su juo pagal gamtos dėsnius, ir kad taip bus iki o gyvenimo pabaigos..kad visas pasaulis yra ir visada bus toks kaip jis..Todė kosmopolitizmu, hedonizmu, gamtos dėsniais, neištikimybės filosofija netikiu ir neaušinu burnos su tokiais tauzyti apie nieką, nes jie dažniausiai nesugeba savęs apginti, ir dėl to erzinasi.
O susvetimėjimas atsiranda tada, kai sąmoningai atsisakoma gražaus ir brandaus, paties pasirinkto, sveiko prisirišimo, kuris žmogų padaro žmogumi, padaro skirtumą tarp jo ir kompo, tarp jo ir gyvulio, tarp jo- ir kokio nors baldo.
Patriotizmas man atrodo reikalingas ir gražus dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių man atrodo geriau, kai tėvai vaiką apkabina gyvai, o ne internetu per spec kompą (japonai (lygtai jie) tokį išrado), kai gyvenime yra draugų, kurie lydi mane per visą gyvenimą, o ne krūvos linksmų ir žavių, įdomių pažįstamų, kurie pralekia pro šalį, nepalikdami širdyje jokio pėdsako (nes jei būtų palikę, jie patys nebūtų verti kad juos paliktume), kai tie draugai kartais susitinka išgerti arbatos, kalbėdami ne apie darbą ar verslo reikalus, o apie tokius nepraktiškus ir naivius dalykus, kaip matytas žydintis aguonų laukas, ir jausmai- ne tik gražūs. Tai toks neracionalus racionalumas, ior nehedonistiškas hedonizmas
Aš manau, kad ant tokių nevisai racionalių dalykų laikosi pasaulis, ir kol jų bus, mes gyvensime, ir būsime žmonės, o paskui- būsime robotai, kol surūdysime, ir mus išmes į šiukšlyną, dėl to, kad nebus kam mūsų pataisyti- gi visi kosmopolitai, savais reikalais, savais keliais, po platųjį pasaulį patraukia, ir ne jų reikalas rūpintis kitais- o tik savimi.
O šiaip, patriotizmas kvaila, neracionali, retrogradiška pozicija. Bet susvetimėjimo aš nemėgstu labiau. Galiausiai dar man nenusispjauti ir į tai, kad , mano seneliai žuvo ar mirė lageriuose, bunkeriuose ir panašiai, kad Lietuva išliktų, ir nusispjauti į tai, būtų išpindėjimas ir grubus chamizmas. Todėl nesibaigiantys kosmopolitiniai klaidžiojimai (ypač kylantys iš ideologijos), manęs visai netraukia, ir pasipiktinimas lietuvos ekonomine, politine, kultūrine ir pan. situacija -man nepasiteisinimas tokiems klaidžiojimams.
Bet žinau, kad man brangus namas, kurį pastatė mano senelis, kad man miela žingsniuoti senamiesčio gatvėmis, kurios slepia tiek daug šviesių ir linksmų vaikystės, paauglystės prisiminimų, kad man pati gražiausia tik ta alyva, kuri žydi po mano langu, nes ji vieninetelė tokia, turinti savo romantišką istoriją, kad Kaziuko mugės dargana tik lietuvoje sugeba nukelti į pačius jaukiausius sielos užkaborius, ir juos išlaikyti nuo vaikystės, nesubjaurotus pragmatizmo, racionalumo, nusivylimo, gynybinio, apsimestinio egoizmo..
Žinoma, sakysite, kad bus kiti namai, statyti kitų brangių žmonių, kitos alyvos su savom romantiškom istorijom, kitos gatvės ir kitos mugės.. O paskui šitos praras savo įdomumą ir praktiškumą, ir bus dar kitos, neabejoju, kad bus, bet tada kyla klausimas, ar pasžvelgę atgal į savo gyvenimą, matysime, kad jame buvo kas nors tikrai vertingo ir brangaus, ko neverta palikti? Juk palikome viską- vadinasi buvo verta..
Kosmopolitizmas įdomus ir praktiškas dalykas, bet man jis šaltas ir spengiantis- jis- įdomus ir žavus kelias į susvetimėjimą. Kaip ir bet kokios(pvz, santuokinės) neištikimybės filosofija, kaip hedonizmas. Bet žinau, kad tokiems nėra nieko baisesnio už mintį, kad visi bus ar yra tokie kaip jis, Kad jo niekas nemyli ir nelaukia, kad jis negali prie nieko prisirišti, kad visi jį vertina per racionalumo, pragmatizmo prizmę ir elgiasi su juo pagal gamtos dėsnius, ir kad taip bus iki o gyvenimo pabaigos..kad visas pasaulis yra ir visada bus toks kaip jis..Todė kosmopolitizmu, hedonizmu, gamtos dėsniais, neištikimybės filosofija netikiu ir neaušinu burnos su tokiais tauzyti apie nieką, nes jie dažniausiai nesugeba savęs apginti, ir dėl to erzinasi.
O susvetimėjimas atsiranda tada, kai sąmoningai atsisakoma gražaus ir brandaus, paties pasirinkto, sveiko prisirišimo, kuris žmogų padaro žmogumi, padaro skirtumą tarp jo ir kompo, tarp jo ir gyvulio, tarp jo- ir kokio nors baldo.
Patriotizmas man atrodo reikalingas ir gražus dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių man atrodo geriau, kai tėvai vaiką apkabina gyvai, o ne internetu per spec kompą (japonai (lygtai jie) tokį išrado), kai gyvenime yra draugų, kurie lydi mane per visą gyvenimą, o ne krūvos linksmų ir žavių, įdomių pažįstamų, kurie pralekia pro šalį, nepalikdami širdyje jokio pėdsako (nes jei būtų palikę, jie patys nebūtų verti kad juos paliktume), kai tie draugai kartais susitinka išgerti arbatos, kalbėdami ne apie darbą ar verslo reikalus, o apie tokius nepraktiškus ir naivius dalykus, kaip matytas žydintis aguonų laukas, ir jausmai- ne tik gražūs. Tai toks neracionalus racionalumas, ior nehedonistiškas hedonizmas
Aš manau, kad ant tokių nevisai racionalių dalykų laikosi pasaulis, ir kol jų bus, mes gyvensime, ir būsime žmonės, o paskui- būsime robotai, kol surūdysime, ir mus išmes į šiukšlyną, dėl to, kad nebus kam mūsų pataisyti- gi visi kosmopolitai, savais reikalais, savais keliais, po platųjį pasaulį patraukia, ir ne jų reikalas rūpintis kitais- o tik savimi.
O šiaip, patriotizmas kvaila, neracionali, retrogradiška pozicija. Bet susvetimėjimo aš nemėgstu labiau. Galiausiai dar man nenusispjauti ir į tai, kad , mano seneliai žuvo ar mirė lageriuose, bunkeriuose ir panašiai, kad Lietuva išliktų, ir nusispjauti į tai, būtų išpindėjimas ir grubus chamizmas. Todėl nesibaigiantys kosmopolitiniai klaidžiojimai (ypač kylantys iš ideologijos), manęs visai netraukia, ir pasipiktinimas lietuvos ekonomine, politine, kultūrine ir pan. situacija -man nepasiteisinimas tokiems klaidžiojimams.
Visada galvojau, kad tokie dalykai negali būti madingi arba atgyvenę.
Bet istorija parodė, koks bandos jausmas ir čia galioja.
Man žavūs žmonės, kurie ką nors naudingo daro valstybei ar atskiram asmeniui.
Turi būti labai patriotas, ko gero, kad sutapatintum valstybę su atskiru asmeniu. Nu čia irgi paaiškinau.
Savęs patriote nelaikau, nes laikau save apolitiška. Bet į Norvegiją braškių skinti nevažiuočiau. Nors, ko gero, negalima ambicijų su patriotizmu sieti. Ir, jei, pvz., artimiesiems būtų gerai gyventi kur nors Dubline ir atmosfera manęs neslėgtų, išeitų, kad patriotizmas išgaravo...
Bet istorija parodė, koks bandos jausmas ir čia galioja.
Man žavūs žmonės, kurie ką nors naudingo daro valstybei ar atskiram asmeniui.
Turi būti labai patriotas, ko gero, kad sutapatintum valstybę su atskiru asmeniu. Nu čia irgi paaiškinau.
Savęs patriote nelaikau, nes laikau save apolitiška. Bet į Norvegiją braškių skinti nevažiuočiau. Nors, ko gero, negalima ambicijų su patriotizmu sieti. Ir, jei, pvz., artimiesiems būtų gerai gyventi kur nors Dubline ir atmosfera manęs neslėgtų, išeitų, kad patriotizmas išgaravo...
QUOTE(svytejimas ezero dugne @ 2009 02 08, 23:01)
Nei atgyvena, nei perspektyvi pozicija. Aš manau, kad patys gražiausi gyvenime dalykai yra iracionalūs, ir nepraktiški. Patriotizmas , bent jau Lietuvoje, neturi jokio objektyvaus, racionalaus pagrindo, nes šita šalis, objektyviai žiūrint, nėra gera gyventi nei draugiška savo žmonėms, sistema joje nėra teisinga, lyginant su kitomis šalimis, liaudis niekuo neišskirtinė ir nei kiek neypatingesnė už kitas. tie, kurie stengiasi jai ką nors duoti, dar labiau apiplešiami, nes yra socialinė nelygybė, korupcija ir t.t.
O kam lyginti - visada bus geresnių, gražesnių, turtingesnių, teisingesnių
QUOTE
Patriotizmas man atrodo reikalingas ir gražus dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių man atrodo geriau, kai tėvai vaiką apkabina gyvai
QUOTE
O šiaip, patriotizmas kvaila, neracionali, retrogradiška pozicija.
Prieštaravimą čia matau
QUOTE(Gotish @ 2009 02 09, 00:42)
Savęs patriote nelaikau, nes laikau save apolitiška.
Ar tam, kad būtum patriotas reikia būti labai "politiškam"
Turbūt patys didžiausi patriotai yra JAV piliečiai. Nors net neabejoju, kad ir ten daugumai atrodo, kad gyventi yra blogai. Daugelis sako, kad JAV nėra sektinas pavyzdys, bet patriotizmo derėtų iš jų pasimokyti.
Norint atsakyti ar esu patriotė, reiktų išsiaiškinti pačio žodžio reikšmę. Nes kažkodėl manau, kad kiekvienas iš mūsų patriotizmą supranta skirtingai. Aš patriotizmo nesieju su politika, bet sieju su valstybe. O valstybė - tai ne Kubilius ar AMB, bet tai visi Lietuvos žmonės. Taip aš esu patriotė.
P.S. Ir kai žmonės kelia klausimą: ką man davė Lietuva, kad ją turėčiau mylėti, aš atsakau: o ką jūs davėte Lietuvai, kad ji jus turėtų mylėti?
Norint atsakyti ar esu patriotė, reiktų išsiaiškinti pačio žodžio reikšmę. Nes kažkodėl manau, kad kiekvienas iš mūsų patriotizmą supranta skirtingai. Aš patriotizmo nesieju su politika, bet sieju su valstybe. O valstybė - tai ne Kubilius ar AMB, bet tai visi Lietuvos žmonės. Taip aš esu patriotė.
P.S. Ir kai žmonės kelia klausimą: ką man davė Lietuva, kad ją turėčiau mylėti, aš atsakau: o ką jūs davėte Lietuvai, kad ji jus turėtų mylėti?
QUOTE(pikkolo @ 2009 02 10, 08:32)
O valstybė - tai ne Kubilius ar AMB, bet tai visi Lietuvos žmonės. Taip aš esu patriotė.
P.S. Ir kai žmonės kelia klausimą: ką man davė Lietuva, kad ją turėčiau mylėti, aš atsakau: o ką jūs davėte Lietuvai, kad ji jus turėtų mylėti?
P.S. Ir kai žmonės kelia klausimą: ką man davė Lietuva, kad ją turėčiau mylėti, aš atsakau: o ką jūs davėte Lietuvai, kad ji jus turėtų mylėti?
Pritariu jūsų mintims 200 % 
Užvesti temą paskatino nesenas įvykis. Neseniai viešoje vietoje buvau išplūsta, išvadinta nacionaliste ir tamsuole. Už tai, kad nesupratau, ką man rusiškai burbtelėjo kažkokia boba buldogo snukiu ir paprašiau pakartoti. Lietuviškai.
Esu išauklėta būti mandagi, todėl nesivėliau į konfliktą. Tačiau kraujas užvirė. Nejaugi aš, būdama Lietuvos Respublikos pilietė ir neturėdama nė lašo rusiško kraujo, privalau mokėti rusiškai? Ta boba paaiškino, kad nežinau istorijos ir esu tamsuolė. Išbarė, kad važinėjuosi po užsienius
Tiesą sakant, labai knietėjo surengti jai nemokamą tikros istorijos pamokėlę. Paaiškinti, kad rusai kadaise mano seneliams ir jų šeimoms dovanojo nemokamą ekskursiją į Irkutsko sritį. Kad ne visi šeimų nariai iš ten grįžo. Kad prosenelis buvo dešimčiai metų įgrūstas į lagerį už tai, kad gynė Tėvynę. O grįžo iš ten visiškai paliegęs ir nebegalėjo dirbti pagal savo specialybę. Nes kankinant buvo sulaužyti visi rankų pirštai. Kad mano tėtis gimė Sibire ir vos išgyveno. Kad kitas senelis buvo peršautas stribų ir turėjo bėgti iš gimtojo kaimo į didmiestį. Kad tėtį grasino išsiųsti į Afganistaną kai aš buvau vos gimusi, o močiutė gulėjo mirties patale. Kad šiuo metu Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir jokiame įstatyme nerasite parašyta, kad mes privalome mokėti rusiškai. Ir kad apskritai mes, kaip tauta, turime daug istorinių nuoskaudų prieš jų tautą.
Nieko neturiu prieš rusus. Tačiau tokie personažai, kaip ši boba buldogo snukiu mane verčia jaustis rusofobiška. Nes akivaizdu, kad nesuvokia istorinės realybės ir jaučiasi šeimininkais mūsų žemėje.
Ką apie tai manote? Ar teko atsidurti panašiose situacijose?
Esu išauklėta būti mandagi, todėl nesivėliau į konfliktą. Tačiau kraujas užvirė. Nejaugi aš, būdama Lietuvos Respublikos pilietė ir neturėdama nė lašo rusiško kraujo, privalau mokėti rusiškai? Ta boba paaiškino, kad nežinau istorijos ir esu tamsuolė. Išbarė, kad važinėjuosi po užsienius
Tiesą sakant, labai knietėjo surengti jai nemokamą tikros istorijos pamokėlę. Paaiškinti, kad rusai kadaise mano seneliams ir jų šeimoms dovanojo nemokamą ekskursiją į Irkutsko sritį. Kad ne visi šeimų nariai iš ten grįžo. Kad prosenelis buvo dešimčiai metų įgrūstas į lagerį už tai, kad gynė Tėvynę. O grįžo iš ten visiškai paliegęs ir nebegalėjo dirbti pagal savo specialybę. Nes kankinant buvo sulaužyti visi rankų pirštai. Kad mano tėtis gimė Sibire ir vos išgyveno. Kad kitas senelis buvo peršautas stribų ir turėjo bėgti iš gimtojo kaimo į didmiestį. Kad tėtį grasino išsiųsti į Afganistaną kai aš buvau vos gimusi, o močiutė gulėjo mirties patale. Kad šiuo metu Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir jokiame įstatyme nerasite parašyta, kad mes privalome mokėti rusiškai. Ir kad apskritai mes, kaip tauta, turime daug istorinių nuoskaudų prieš jų tautą.
Nieko neturiu prieš rusus. Tačiau tokie personažai, kaip ši boba buldogo snukiu mane verčia jaustis rusofobiška. Nes akivaizdu, kad nesuvokia istorinės realybės ir jaučiasi šeimininkais mūsų žemėje.
Ką apie tai manote? Ar teko atsidurti panašiose situacijose?
Pagyvenę žmonės apskritai būna labai pikti ir nervingi. Nevertėtų į juos kreipti tokio didelio dėmesio - nervus susitaupysi ;]
Kalbant apie tai, jog Lietuvoje rusofobija yra, tai patvirtinu, jog yra. Nesu lietuvė, bet Lietuva mano tėvynė, vieta, kur gimiau. Ir kas keisčiausia, iš Lietuvos trauktis nenoriu, ir drąsiai galiu sakyti, jog patriotiškumo pas mane ne mažiau negu pas lietuvaičius.Ir lietuvių kalbą moku ne prasčiau negu dauguma lietuvių, kurie pamokslauja rusakalbiams ir kitiems, jog jie teršia Lietuvą ir esu pastebėjusi tokį vat požiūrį į save - ruskė (nors grynai rusiško kraujo visiškai neturiu), kažkokia netokia ir tt ir pan. Toks išankstinis nusistatymas. Dėl to, kad kažkada buvo vienaip, o ne kitaip, dėl praeiteis faktų. Dieve šventas, juk ne dabar Lietuvoje gyvenantys rusai jūsų senelius trėmė ir ne jie stribais buvo. Reikėtų skirti šiuos dalykus. Na tada airiai ir anglai turi pilną teisę tyčiotis iš ten emigravusių lietuvių, nes dauguma jų elgiasi tikrai nepagarbiai - juk taip gaunasi, ką? Tiesiog viskas yra sumalama į vieną, pagal kažkokius žmones sprendžiama apie visą tautą. Ir tikrai dažnai tas sprendimas būna klaidingas:)
ir dar, kai rusų/lenkų ir apskritai slavų visi taip nekenčia, tuo pat metu amerikonizmas priimamas su didžiausiu džiaugsmu, visada man buvo smalsu, kodėl taip yra.
Beje, temos autorei norėčiau klausimuką užduoti - o jei tavęs kažkas klaustų ne rusiškai, o angliškai, ar irgi pasakytum "prašau pakartoti man lietuviškai?"
Esu už tai, kad turėtume mokėti kalbą tos šalies, kurioje gyvename, bet.. gal vis dėlto nereikėtų taip žiauriai ;]
Kaip Leopoldas sakė - gyvenkime draugiškai.
Kalbant apie tai, jog Lietuvoje rusofobija yra, tai patvirtinu, jog yra. Nesu lietuvė, bet Lietuva mano tėvynė, vieta, kur gimiau. Ir kas keisčiausia, iš Lietuvos trauktis nenoriu, ir drąsiai galiu sakyti, jog patriotiškumo pas mane ne mažiau negu pas lietuvaičius.Ir lietuvių kalbą moku ne prasčiau negu dauguma lietuvių, kurie pamokslauja rusakalbiams ir kitiems, jog jie teršia Lietuvą
ir esu pastebėjusi tokį vat požiūrį į save - ruskė (nors grynai rusiško kraujo visiškai neturiu), kažkokia netokia ir tt ir pan. Toks išankstinis nusistatymas. Dėl to, kad kažkada buvo vienaip, o ne kitaip, dėl praeiteis faktų. Dieve šventas, juk ne dabar Lietuvoje gyvenantys rusai jūsų senelius trėmė ir ne jie stribais buvo. Reikėtų skirti šiuos dalykus. Na tada airiai ir anglai turi pilną teisę tyčiotis iš ten emigravusių lietuvių, nes dauguma jų elgiasi tikrai nepagarbiai - juk taip gaunasi, ką? Tiesiog viskas yra sumalama į vieną, pagal kažkokius žmones sprendžiama apie visą tautą. Ir tikrai dažnai tas sprendimas būna klaidingas:)ir dar, kai rusų/lenkų ir apskritai slavų visi taip nekenčia, tuo pat metu amerikonizmas priimamas su didžiausiu džiaugsmu, visada man buvo smalsu, kodėl taip yra.
Beje, temos autorei norėčiau klausimuką užduoti - o jei tavęs kažkas klaustų ne rusiškai, o angliškai, ar irgi pasakytum "prašau pakartoti man lietuviškai?"
Esu už tai, kad turėtume mokėti kalbą tos šalies, kurioje gyvename, bet.. gal vis dėlto nereikėtų taip žiauriai ;]
Kaip Leopoldas sakė - gyvenkime draugiškai.
Teko visokiose situacijose pabuvoti. Esu pakalbėjusi ir rusiškai, esu atsiprašiusi, kad jau esu primiršusi, ir atsiklausiau, ar supras mane, jei aš kalbėsiu lietuviškai...Kuo daugiau kalbų moki, tuo pačiam lengviau. Norėtųsi, kad LT seniai gyventys bent stengtųsi kažkiek pramokti mūsų kalbą, man užtenka, kad jie bent supranta, ką jiems sakai...
