QUOTE(uarda @ 2023 10 19, 16:51)
O kas tau yra geismas?
"Geismas-troškimų kompleksas, nukreiptas nevaldomam savo seksualinių instinktų tenkinimui. Pasidavimas geismui gali sukelti seksualinę priklausomybę svetimavimą, paleistuvystę, iškrypimus..."
O savo vyro geisti negalima?
Na jei cituoji Wikipedija, galimai praplesiu akirati, kitu saltiniu.
gei̇̃smas
desire (angl.), Begehren (vok.), désir (pranc.), желание (rus.)
Filosofijos sąvoka, XX a. besiplėtojant psichoanalizei, dekonstrukcijai ir kt. teorijoms, tapusi viena iš svarbiausių šiuolaikinio mąstymo kategorijų.
1. Literatūros mokslui svarbi struktūrinės psichoanalizės pradininko Jacqueso Lacano geismo teorija. Remdamasis Sigmundo Freudo įžvalgomis apie geismo (Wunsch) prigimtį (pvz., teiginiu, kad geismo prigimtyje egzistuoja kažkas, kas nesutampa su jo patenkinimu) ir pasaulio, kaip geismų pasaulio, aprašymu, Lacanas radikalizuoja pačią geismo sampratą. Jis atskiria reikmę (besoin), prašymą-reikalavimą (demande) ir geismą. Prašymas tai svarbiausių reikmių (pvz., biologinis kūdinių poreikis maitintis, kad išgyventų) verbalizuota išraiška, o geismas tai troškimas ar noras, kuris tęsiasi, net kai patenkintos svarbiausios reikmės. Geismas, pasak Lacano, atsiranda todėl, kad prašymas atlieka dvi funkcijas: jis įžodina reikmę ir reikalauja meilės. Prašymu perteikus savo būtiniausias reikmes, visada lieka nepatenkintas meilės poreikis. Tad geismas atsiranda spragoje tarp reikmės ir reikalavimo, kreipiantis į Kitą. Kitas ne realus, o simbolinis geismo objektas. Dėl Kito simboliškumo geismas atskleidžia įsivaizduojamais intersubjektyvumo santykiais išreikštą subjekto stokos situaciją. Tai, jog stokojantis subjektas reikalauja Kito, pasak Lacano, atskleidžia, kad: žmogaus geismas tai Kito geismas. Kitaip sakant, žmogus geidžia ne tik Kito, bet ir visada to, ko geidžia kitas.
Lakaniškoje geismo sampratoje svarbūs du aspektai: 1) geismas niekada nebus patenkintas, nes jis siekia ne tikslo (pasitenkinimo), bet reprodukuoti save kaip geismą; 2) geismas ne biologinis instinktas ir ne įsivaizduojama fantazija, bet tai, apie ką struktūruojama reikšmė. Lacanui geismas pasąmonės geismas. Nors jis neatsiejamas nuo kalbos, pats negali būti įvardijamas kalba. Savo objekto atžvilgiu būdamas pertekliumi, geismas pasirodo kalboje per metoniminius pakaitalus, reikšmės pertrūkiais.
Prancūzų filosofai Gilesʼis Deleuzeʼas ir Felixas Guattari (Anti-Oidipas, 1972) pateikė geismo sampratą, priešingą tradicinei (negatyviai) geismo sampratai, kuri apibrėžia jį per stokojantį subjektą. Pasak autorių, geismas negali būti apibrėžtas kaip stoka reikšmės grandinėje, nes pati stoka yra antrinė geismo atžvilgiu. Psichoanalizės dėmesys geismui kaip stokai iškreipia geismo prigimtį. Deleuzeʼas ir Guattari apibrėžia geismą kaip cirkuliuojančių įtampų srautą, egzistuojantį dar iki subjekto-objekto perskyros ir jų reprezentacijos. Geismas objektus kuriančioji galia, socialumo organizavimo principas. Jis produkuoja socialinius darinius ‒geismo mašinas. Galutiniu geismo produkavimo tašku autoriai laiko intensyvumą, kuriuo geismas pats save vartoja. Meno kūriniai (kaip ir šizofrenijos patirtis) geriausiai parodo šiuos intensyvumus išgryninta forma.
2. Jacquesʼo Derrida dekonstrukcijos terminas. Logocentristine samprata grindžiamą struktūralistinės reikšmės aprašymą Derrida kritikuoja neigdamas transcendentalinio signifikato ir esaties galimybes. Kalbai skirtą esaties kritiką jis pritaiko ir patirčiai, įvesdamas naujas, kalbos sistemos analizei aktualiomis nelaikytas, sąvokas: laiką ir geismą. Patirtyje, kaip ir kalboje, viskas reiškiasi per nuorodas į kitą. Tai reiškia, kad subjektui nėra prieinama jokio dalyko esamybė, tai pat jam neprieinamas ir jo tapatumas pačiam sau (aš esamybė). Šios nesutapimo, stokos situacijos gimdo (tikrovės, tiesos, esaties, sau tapataus savęs ir t. t.) geismą. Geismo satykio aprašymui Derrida pasitelkia pakaitalo sąvoką.
3. Algirdo Juliaus Greimo semiotikoje geismas ‒ vienas iš norėjimo modalumų įvardijimų. Semantiškai apibrėžiamas kaip norėjimas-daryti arba norėjimas-būti, norėjimo modalumų kvadrate jis sudaro priešpriešą baimei (norėjimas-nedaryti arba norėjimas-nebūti). Susieti priešingumo santykiu, geismas ir baimė tampa tos pačios kategorijos (kurią prancūzų filosofas Robertas Blanché pavadino philia/phobia) nariais.
Šie du terminai gali būti įvairiai išreikšti figūratyviniame lygmenyje. Pavyzdžiui, geismas dažnai išreiškiamas judėjimu pirmyn (vertės objekto ieškojimas), o baimė judėjimu atgal (pabėgimas). Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštyje Orfėjaus medis pirmasis eilėraščio žodis (parėjęs) nurodo vietos keitimą, o tai, pasak Greimo, yra figūratyvinė geidimo manifestacija, subjektui suteikto norėjimo modalumo forma:
Parėjęs neradau namų, tiktai pėdàs
Vaiduoklių lietuje ir vėjuos...[1]
Kadangi vieta keičiama siekiant geidžiamo objekto namų, toks keitimas vadinamas ieškojimu.
SALTINIS
Papildyta:
QUOTE(Monteverte @ 2023 10 19, 16:11)
Aaa, tai tu čia tas minimalus darbo krūvis, labai užimta ir negali streike pasirodyti. Suprantama
Tu tame Montekristos parasytame teskte, iterptose tau nuorodose tik tiek gebejai perskaityti...
Montekrista, nezarstyk pries anas perlais, kaip matai...
Viliuosi mane supratai
Soriukas, kuo ilgiau nesilankau, tuo nykiau cia pagrindinis besilankanciu kontingentas atrodo.
Iki kada nors Montekrista, pastininke
