Issiskyriau pries 12 metu.Pradzia buvo psichologiskai be galo sunki,na ir materialiai buvo nelabai jau gerai,bet kai dabar pagalvoju tai gailiuosi tik del to,kad anksciau neissiskyriau,nes kiekviena diena gadino sveikata,tamsino jaunyste ir t.t.Jei jau neapleidzia mintys apie skyrybas,tai vadinasi seimoje yra negerai... O zmones juk keiciasi labai retai...
QUOTE(Dakora @ 2009 04 14, 10:47)
Issiskyriau pries 12 metu.Pradzia buvo psichologiskai be galo sunki,na ir materialiai buvo nelabai jau gerai,bet kai dabar pagalvoju tai gailiuosi tik del to,kad anksciau neissiskyriau,nes kiekviena diena gadino sveikata,tamsino jaunyste ir t.t.Jei jau neapleidzia mintys apie skyrybas,tai vadinasi seimoje yra negerai... O zmones juk keiciasi labai retai...
jei jau kilo abejoniu, vadinas reikia daryti isvadas. man dar tik puse metu, kaip issiskyrus, bet jau dziaugiuosi 
, geriau vienai, bet gyventi ramiau ir niekieno nezeminamai 
kolkas neauktuali skyrybų tema... bet niekada juk negali sakyt niekada 
bet negaliu suprast komentuotojų, kurios rašo kaip blogai skyrybos, o profilyje aiškiai parašyta, kad vaikai tik po vestuvių... kaip galima rašyt apie tai ko neišmanai ir dar taip kategoriškai
tokiu atveju man visada tokiam žmogui norisi iš širdies palinkėt... kad nereiktų išgert tą šulinį, kurį ką tik prispjaudėt, iki dugno 
linkiu iš visos širdies
o temos autorei... linkiu stiprybės savo sprendimuos... jei matot, kad tai pagerins jūsų, jūsų vaikų... net jūsų vyro gyvenimą... nes netikiu, kad jis labai laimingas taip gyvendamas... skirkitės... nes kaip viena sena ir patyrusi moteris man pasakė... vyrai niekada nesiskiria... juk jie "stiprioji" lytis... tad ir tenka visus sunkius sprendimus ir darbus padaryt mums moterims...
sėkmės jums gyvenime... ir daug meilės
bet negaliu suprast komentuotojų, kurios rašo kaip blogai skyrybos, o profilyje aiškiai parašyta, kad vaikai tik po vestuvių... kaip galima rašyt apie tai ko neišmanai ir dar taip kategoriškai
tokiu atveju man visada tokiam žmogui norisi iš širdies palinkėt... kad nereiktų išgert tą šulinį, kurį ką tik prispjaudėt, iki dugno linkiu iš visos širdies o temos autorei... linkiu stiprybės savo sprendimuos... jei matot, kad tai pagerins jūsų, jūsų vaikų... net jūsų vyro gyvenimą... nes netikiu, kad jis labai laimingas taip gyvendamas... skirkitės... nes kaip viena sena ir patyrusi moteris man pasakė... vyrai niekada nesiskiria... juk jie "stiprioji" lytis... tad ir tenka visus sunkius sprendimus ir darbus padaryt mums moterims...
sėkmės jums gyvenime... ir daug meilės
Lurdesita sutinku su kiekvienu tavo zodziu
mano patirtis tokia- nebuvom vede, bet gyvenom kartu, todel skirtis buvo tikrai daug sunkiau nei kad siaip draugaujant.. Buvo visko: abejoniu- gerai darau ar ne, aplinkiniu nuomoniu (nesiskirk, kentek dar, gal viskas susitvarkys, kito gali nebesusirasti ir pan..), mylejau ji, bet priejom liepto gala kai nebegalejau daugiau leistis zeminama, negerbiama.. Nors jis mane mylejo, tikrai mylejo, bet tiesiog jis nemokejo kitaip.. gal tai jo kompleksai, gal psichologines problemos ir pan, bet jis elgesi taip kaip jam atrode kad yra geriausia, protingiausia ir pan..
zodziu, ka noriu pasakyti, jei matai kad niekas nesikeicia iir tu nenori gyvent su tokiu zmogum koks jis yra is tiesu- skirkis.. Bus pradzioj tikrai sunku ir pan., bet viskas praeina.. skausmas atlegsta, protas prasvieseja.. pamatai koks grazus gyvenimas be JO..
As nesigailiu. buvo silpnumo akimirku, kai atrode jog gailiuosi, bet dabar mastau blaiviai. Dziaugiuosi, kad nepastojau, dziaugiuosi kad neistekejau, nes jis nebutu buves geras vyras man..
dabar pavasaris beldziasi i mano sirdi ir drugeliai skraido pilve... Gal tai nauja meile? turbut dar ne, bet susizavejimas - Taip
sutinku su kiekvienu tavo zodziu mano patirtis tokia- nebuvom vede, bet gyvenom kartu, todel skirtis buvo tikrai daug sunkiau nei kad siaip draugaujant.. Buvo visko: abejoniu- gerai darau ar ne, aplinkiniu nuomoniu (nesiskirk, kentek dar, gal viskas susitvarkys, kito gali nebesusirasti ir pan..), mylejau ji, bet priejom liepto gala kai nebegalejau daugiau leistis zeminama, negerbiama.. Nors jis mane mylejo, tikrai mylejo, bet tiesiog jis nemokejo kitaip.. gal tai jo kompleksai, gal psichologines problemos ir pan, bet jis elgesi taip kaip jam atrode kad yra geriausia, protingiausia ir pan..
zodziu, ka noriu pasakyti, jei matai kad niekas nesikeicia iir tu nenori gyvent su tokiu zmogum koks jis yra is tiesu- skirkis.. Bus pradzioj tikrai sunku ir pan., bet viskas praeina.. skausmas atlegsta, protas prasvieseja.. pamatai koks grazus gyvenimas be JO..
As nesigailiu. buvo silpnumo akimirku, kai atrode jog gailiuosi, bet dabar mastau blaiviai. Dziaugiuosi, kad nepastojau, dziaugiuosi kad neistekejau, nes jis nebutu buves geras vyras man..
dabar pavasaris beldziasi i mano sirdi ir drugeliai skraido pilve... Gal tai nauja meile? turbut dar ne, bet susizavejimas - Taip
Nebuvom susituoke, kartu gyvenom 5 metus. Issiskyrem.
Is pradziu labai dziaugiausi, pasitikejau savimi, gyvenau savo gyvenima ir buvau labai patenkinta.
O vat po daugiau nei puses metu as supratau, kad man jo truksta, man norisi jam pasakot visus savo isgyvenimus, nes jis mane supranta ir zino ka man pasakyti, kaip paguosti...supratau kad ta moka tik jis vienas...
Sunku dabar...bet nesigailiu to savo zingsnio, nes buvau laiminga kai issiskyriau. tiesiog gal dabar toks liudesio periodas kuris tikiuosi praeis o jei ne tai nezinau gal pradesiu gailetis
Is pradziu labai dziaugiausi, pasitikejau savimi, gyvenau savo gyvenima ir buvau labai patenkinta.
O vat po daugiau nei puses metu as supratau, kad man jo truksta, man norisi jam pasakot visus savo isgyvenimus, nes jis mane supranta ir zino ka man pasakyti, kaip paguosti...supratau kad ta moka tik jis vienas...
Sunku dabar...bet nesigailiu to savo zingsnio, nes buvau laiminga kai issiskyriau. tiesiog gal dabar toks liudesio periodas kuris tikiuosi praeis o jei ne tai nezinau gal pradesiu gailetis
Išsiskyriau prieš 9 metus. Per tą laiką gailėjausi tik vieno, kodėl nepadariau to tada, kai pirmą kartą sukirbėjo mintis, kad gyvenu su žmogumi kurio nemyliu.
Priimdama sprendimą skirtis kalbėjausi su vaikais, tiksliau juos tik informavau, kad žadu negyventi su jų tėčiu. Jie reagavo skaudžiai, bet... pasielgiau, kaip , mano supratimu, turėjau pasielgti, palikau vyrą.
niekada negaleciau su vyru gyventi del vaiku jei prispirtu skyrybos,nemanau,kad jie laimingi butu matydami mane kenciancia,galu gale ir patys kentedami
jei prispirtu skyrybos,nemanau,kad jie laimingi butu matydami mane kenciancia,galu gale ir patys kentedami
Čia daug rašančių apie ilgainiui atėjusį palengvėjimą po skyrybų, bet manau, kad kryžkelėje pasirinkus vieną iš kelių ir jau gerokai juo paėjėjus sunku pasakyti, kas būtų, jei būtų pasirinktas kitas kelias. Ar tai, kad iškart po skyrybų buvo sunku, nereiškia, kad visgi teko išplėšti nemažą dalį savo širdies? Galima gyventi be rankos, be kojos - su laiku prisitaikyti, bet naivu manyti, kad su skyrybų diena atversi gyvenime švarų popieriaus lapą ir kad praeitis netemdys gyvenimo džiaugsmo ar tuo labiau nedarys jokios įtakos santykiams su kadanors atsirasiančiu nauju išrinktuoju.
Papildyta:
Gal nelygu kaip pačios moterys tai sau įvardija - viena tokioje pačioje situacijoje aiškiai sau apibrėžia: "kenčiu dėl vaikų", kita - tiesiog susitaiko su tuo, kad šeimyninis gyvenimas nesusiklostė taip, kaip svajota, ir išmoksta net būti laiminga tiek pati psichologiškai atsiribodama nuo vyro, tiek jam duodama erdvės gyventi savo gyvenimą. Alkoholizmas, prievarta - tai jau kraštutinumai, bet kiek porų išsiskiria vien dėl to, kad neva meilė kažkur ėmė ir pradingo.
Papildyta:
QUOTE(neringule @ 2009 05 16, 00:17)
niekada negaleciau su vyru gyventi del vaiku jei prispirtu skyrybos,nemanau,kad jie laimingi butu matydami mane kenciancia,galu gale ir patys kentedami
jei prispirtu skyrybos,nemanau,kad jie laimingi butu matydami mane kenciancia,galu gale ir patys kentedamiGal nelygu kaip pačios moterys tai sau įvardija - viena tokioje pačioje situacijoje aiškiai sau apibrėžia: "kenčiu dėl vaikų", kita - tiesiog susitaiko su tuo, kad šeimyninis gyvenimas nesusiklostė taip, kaip svajota, ir išmoksta net būti laiminga tiek pati psichologiškai atsiribodama nuo vyro, tiek jam duodama erdvės gyventi savo gyvenimą. Alkoholizmas, prievarta - tai jau kraštutinumai, bet kiek porų išsiskiria vien dėl to, kad neva meilė kažkur ėmė ir pradingo.
Galiu pasakyti iš savo mamos patirties. Palengvėjo ir labai. Kadangi galėjo pradėti gyventi. Taip, gyventi kaip žmogus visomis prasmėmis. Ne kaip tarnaitė, ne kaip darbinis arklys, ne kaip bokso kriaušė. Man buvo aštuoneri kai tėvai išsiskyrė, aš džiūgavau! Mama atsigavo, atsipalaidavo, pasikeitė gyvenimas. Ji iki šiol sako, kad reikėjo skirtis anksčiau,juk tai buvo kažkoks pragaras. Nė trupučio nesigaili. Ir labai gerai daro.
Sutinku su nuomone,kad negalima gyvent del vaiku. jei kartu blogai, vadinas reik daryt isvadas ir imtis veiksmu, o ne kentet 10 metu ir paskui gailetis...
QUOTE(_Smalsutė_ @ 2009 05 17, 13:17)
Čia daug rašančių apie ilgainiui atėjusį palengvėjimą po skyrybų, bet manau, kad kryžkelėje pasirinkus vieną iš kelių ir jau gerokai juo paėjėjus sunku pasakyti, kas būtų, jei būtų pasirinktas kitas kelias. Ar tai, kad iškart po skyrybų buvo sunku, nereiškia, kad visgi teko išplėšti nemažą dalį savo širdies? Galima gyventi be rankos, be kojos - su laiku prisitaikyti, bet naivu manyti, kad su skyrybų diena atversi gyvenime švarų popieriaus lapą ir kad praeitis netemdys gyvenimo džiaugsmo ar tuo labiau nedarys jokios įtakos santykiams su kadanors atsirasiančiu nauju išrinktuoju.
Papildyta:
Gal nelygu kaip pačios moterys tai sau įvardija - viena tokioje pačioje situacijoje aiškiai sau apibrėžia: "kenčiu dėl vaikų", kita - tiesiog susitaiko su tuo, kad šeimyninis gyvenimas nesusiklostė taip, kaip svajota, ir išmoksta net būti laiminga tiek pati psichologiškai atsiribodama nuo vyro, tiek jam duodama erdvės gyventi savo gyvenimą. Alkoholizmas, prievarta - tai jau kraštutinumai, bet kiek porų išsiskiria vien dėl to, kad neva meilė kažkur ėmė ir pradingo.
Papildyta:
Gal nelygu kaip pačios moterys tai sau įvardija - viena tokioje pačioje situacijoje aiškiai sau apibrėžia: "kenčiu dėl vaikų", kita - tiesiog susitaiko su tuo, kad šeimyninis gyvenimas nesusiklostė taip, kaip svajota, ir išmoksta net būti laiminga tiek pati psichologiškai atsiribodama nuo vyro, tiek jam duodama erdvės gyventi savo gyvenimą. Alkoholizmas, prievarta - tai jau kraštutinumai, bet kiek porų išsiskiria vien dėl to, kad neva meilė kažkur ėmė ir pradingo.
Labai vaizdingi pasakymai. Gabalo širdies niekas neplėšia, ji lieka tokia pati. Štai kojos ar rankos netekt jau kitas reikalas, matyti akivaizdūs pakitimai. Aš pasakyčiau atvirkščiai - galima gyventi be kažkokio žmogaus, su laiku prisitaikysi. Švarus popieriaus lapas atverčiamas ne skyrybų dieną. Tai padaroma jau anksčiau arba po skyrybų.
Aš nežinau, kam tos Marijos Melnikaitės kančios, jei gyvename tik kartą. Man įdomu, kaip moterys numoja ranka ir sako:"ai, toks jau tas mano likimas, susitaikysiu ir prisitaikysiu". Žmogus turi būti drąsus pats keisti savo likimą, o ne tik aklai su viskuo susiitaikyti.
