QUOTE(Mahada @ 2013 01 14, 13:43)
as sedziu tame sh iki ausu siuo metu. vaikeliui vos virs menesio, o as jo nemyliu ir nenoriu. nieko nenoriu. noriu, kad ji paimtu. bet zinau, kad tai praeis ir viena diena busime labai laimingi- kitaip juk negali buti, tiesa? 
prisiduodu po menesio.
nedelskite mielosios, kreipkites pagalbos. as ejau 3 savaites Panevezyje pas psichiatre, bet pagerejimo nebuvo jokio. tada nuveze mane i kauna, pas gydytoja Alseikiene , i Neuromeda . paliko vienus antidepresantus, paskyre raminamuju ir stipriu migdomuju. o vaziuodama galvojau, jei dabar ivyktu avarija ir uzsimusciau- butu geriausia. man buvo labai blogai. as norejau vaika atiduoti bet kam, o pati nusizudyti. o su vaistais, kuriuos paskyre kaune, po 3 dienu atsikeliau jau kaip puse zmogaus. as jau sypsausi, noriu gyventi, bandau isivaizduoti kaip susidraugausiu su savo sunumi. issiplaunu plaukus, issivalau dantis, net grindis ploviau po 3 menesiu pertraukos (taip mama aisku isplaudavo).
patikekit, jei atrodo, kad nera iseities ir vienintelis kelias savizudybe-jus klystat. kaip gydytoja man sake: gali tiketi, gali ne, bet vaistai veikia.
bukit geros, nekentekit, kreipkites kur nors pagalbos!!!!!
Papildyta:
QUOTE(Luti @ 2013 02 18, 13:00)
Idomu kodel, nuo ko taip buna ir kaip to isvengti? :/
googlas raso daug priezasciu. o nuo to nera apsaugota 100% nei viena. mano nestumas buvo labai lengvas, vaikelis labai lauktas ir as isvis netikejau tokia liga kaip depresija. gal del to man taip atsitiko.
Man tai irgi buvo pirma menesi sunku, nors ir labai dziaugiausi, o dar hormonai savo irgi daro, kol susireguliuoja kazkur per menesi. Kazkaip didelis stresas tas vaikucio gimimas, net zilu plauku atsirado ties smilkiniais, tai dabar tenka papesioti stovint prie veidrodzio 
mane daznai uzpuola liudesys nostalgija nestumui.tikiuos susitvarkys nuotaikos:hm 
Buvo ir man kazkas "pasisuke", prie to prisidejo tai, kad dukra buvo labai nerami, beveik visa laika ant ranku... Daug verkiau, nervino, kad ji verkia, verkiau, kad vyras dirba, o as su ja rekiancia turiu but. Ir labai nereikalinga kitiems jauciausi. Bet pasidalinau savo vargais su sese, po to su drauge - pasipasakojau. Ir geriau pasidare. Aisku, dar ir dabar kartais buna liudna, pykstu ant vyro, kad jis mazai buna su dukra, bet pasisnekam ir geriau buna (ir jis tada daugiau buna su dukra). Tik bent kartais noreciau pabuti viena, be dukros, be vyro...
O man nebuvo depresijos kazkaip. Zinoma buvo sunku, ir ta nezinomybe kaip ir ka daryt su pirmagimiu, nebuvo nei kam padet nieko, bet visa tai isgyvenama, tiesiog sakiau sau kad as privalau pasirupint vaiku, nes niekas uz mane to nepadarys, ir viskas susitvarke 
sunkiausia buvo pirmas 2 savaites, kol igavom kazkoki ritma.
sunkiausia buvo pirmas 2 savaites, kol igavom kazkoki ritma.
QUOTE(Luti @ 2013 02 18, 12:00)
Idomu kodel, nuo ko taip buna ir kaip to isvengti? :/
Man labai padėjo Joga su Eva. Jos vedama joga ir ypač kvėpavimo pratimai daro stebuklus.
QUOTE(devuška @ 2013 09 23, 11:10)
na aš depresija ir taip sergu, reik tikėtis, kad psichozės nebus
nelaukit kol uzpuls psichoze,jau depresija reikia gydyt!!!
QUOTE(zaliass @ 2013 10 14, 16:35)
bet aš jaučiuosi neblogai, ir nėštumo metu jau geriau buvo, labai nesinori dabar vasitų gert
Graži istorija http://www.scarymomm...tum-depression/
Po pirmo vaikelio buvo toks liūdnas periodas, gal porą sav.-ir paverkdavau, taaaip liūdna būdavo, atsimenu, užmigdau vaiką, norisi su vyru pasėdėti, pakalbėti, jau einu miegot, o vaikas ir vėl keliasi Kartą atvažiavo uošvienė, sako-eik vaikeli, pasivaikščiok, tai išėjau į šaltą orą, pasivaiškčiojau-nuo tąsyk kažkaip susitvarkė viskas, gal tiesiog laikas tam atėjo.
Su antru nebuvo nieko.
Kartą atvažiavo uošvienė, sako-eik vaikeli, pasivaikščiok, tai išėjau į šaltą orą, pasivaiškčiojau-nuo tąsyk kažkaip susitvarkė viskas, gal tiesiog laikas tam atėjo.Su antru nebuvo nieko.
