QUOTE(bixe @ 2013 01 23, 17:14)
Bixe, tau labai reikia poilsio. Pasišnekėk su SB neisterikuodama, nešaukdama ir neverkdama apie esamą padėtį, kad tau reikia bent kelių valandų vienai pabūti, tegul jis praleidžia savaitgalį kelias valandas su mažyle, galiausiai pas savo mamą ją nusineša. O tu eik į kirpyklą ar išsimiegok. Pasidarykite tai kaip taisyklę, kad savaitgalį kelias valandas tu viena praleidi.
Tavo pupai reikia ramios ir meilios mamos, o ne isterikuojančios ir agresyvios. Vaikas nori meilės ir rūpesčio. O tu matau jau perkaitusi esi ir persisėdėjusi namie. Neturi veiklos.
Išeik su mažyle į lauką, susiraskit galiausiai draugių su leliukais, kurie netoli jūsų gyvena, bent valandą praleiskite lauke su mergyte vaikščiodama, iš karto geresnė nuotaika bus. Ir į namus sugrįžti fainiai. Bet tik negyvenk toliau taip, kaip dabar. Nes eisi tik blogiau. Vyras jau nebenori su tavimi būti, nes nebemiela matyt, bijo, kad vėl isterijos ir šauksmai bus. Tau reikia gelbėti situaciją ir tam tau reikia tavo artimųjų pagalbos.
Sėkmės, tikiuosi, kad viskas pagerės. Jei ką, rašyk man AŽ. Esu panašų etapą perėjusi.
QUOTE(bixe @ 2013 01 23, 17:14)
bixe, eik į lauką
labai gali būt, kad tavo mažė naktim kelias, nes dieną gryno oro negauna. Nesėdėk namuose. Aišku, geriausia kur išeit nors trumpam be vaiko, bet jei nėra galimybių, tai ir su ja. Nežinau, kur gyveni, bet bandyk ieškoti aplink kitų mamų, kokios nors veiklos su kūdikėliais ar tiesiog. Žinau pati, kad užsisėdėjus, ir dar žiemą, pasiryžti kur nors išeiti yra sunku, bet reikia dėl savęs, dėl vaiko. Laikykis
Na mano istorija tai tokia, kad turiu pametinukus 1,5 metu skirtumo. Tai zodziu, jau daugiau negu du metus sedziu namie. Per visa ta laika vaikus man yra paziureje tik du kartus: kai gulejau ligonineje ir kai ejau drauges sveikinti su gimtadieniu. Visa likusi laika vaikai buvo su manimi. Jokios pagalbos nei is mamos, nei is anytos. Aciu dievui, kad bent vyras labai myli vaikus ir labai man padeda. Nuo to sedejimo namuose vienai paciai su vaikais pradejo "stogelis vaziuoti", pastebejau, kad pastoviai rekiu ant vaiku, noreciau kartais net "i siena imontuot". Kai praeina pykcio priepuolis pradeda sazine grauzt mane, kad taip elgiuosi su vaikais. Na tai dabar pradejau raminamuosius gerti ir i sporto kluba vaikscioti, tikiuosi situacija pageres.
Susidurt neteko, bet psichų buvo 
su pirmu gal labiau trūko kantrybės, o dbr atrodo dar kokie šeši vaikai šalia galėtų būti
su pirmu gal labiau trūko kantrybės, o dbr atrodo dar kokie šeši vaikai šalia galėtų būti
sveikos,gal bsk klausiu ir ne y tema arba visiskai ne cia rikejo kreiptis y jus tokios pagalbos bet temuke apansi?atsiprasau is kart jei ne ten klausiu...zodziu drauges vyras susirgi gripu ,sekancia diena nakty atsidure ligoninej o ryte jau isveze y kauna y ziegzdrius y umiu psichoziu skyriu...tiesiog norejau paklasut ar gali but to pasekme del gripo komplikacijos kokios?bendrauja normaliai tik buvo uzeje gal haliucinacijos nes mate kad kazkas balta ant striukes ir krenta...gal jum kuriai teko susidurt su tuom ir ar pagydoma tai ir kaip bus toliau jei isgis ar bus zmogus kaip anksciau ar pasikeis kazkuom?dar karta atsiprasau jei ne y tokia tema parasiau
Sveikos Teko ir man iš labai artimo kampo su šia liga susipažinti... Manau, kad temos esmė yra būtent ši liga, jos gydymas, atsinaujinimas ir pan., nes tai tikrai retas atvejis. O dėl pagalbos, laiko sau trūkumo atsirandantys nerviniai priepuoliai ar depresijos išraiškos nelabai atspindi temos esmę Bet čia tik šiaip pastebėjimas, draugiškai 
O mano istorija tokia, kad mamytė po mano brolio gimimo susirgo šia liga... Jai atrodė, kad visi aplinkiniai susitarę ir žaidžia kažkokius žaidimus
Kad nori iš jos atimti mano broliuką ar mane... Man tuo metu buvo 9 metai. Pkėšydavo daiktus, pinigus, glausdavo mus prie savęs, manydavo, kad mano senelis ar teta mus nori atimti, išvežti ir t.t. Kad visi jai meluoja. Priepuoliams kartojantis skaudančia širdimi teko išvežti ją su greitąja į psichiatrinę ligoninę. Tai buvo vienas baisiuausių mano gyvenimo etapų, nors netrūko ir dar baisesnių, kartais nesuprantu, kaip išlikau tokia stipri ir optimistiška... Žodžiu, net nebepamenu, kiek laiko mamytė gydėsi, išsitrynęs man iš galvos tas etapas, nes kiekvienas atsiminimas skaudžiai nudiegia širdį. Grįžus mama jau niekad nebebuvo kaip anksčiau... Negėrė išrašytų vaistų, nes manė, kad tai dar vienas sąmokslas prieš ją. O ji buvo puiki aktorė, prie gydytojų sugebėdavo apsimesti visiškai sveika, nes iš esmės yra inteligentiška ir protinga moteris. Žodžiu, niekaip taip ir nepasveiko... Būna ir dabar kaip užvels kokią nesąmonę Būna pablogėjimo etapų, kartais galvoju, kad jai visgi šizofrenija lengvos formos, nes būna minčių šuoliai pokalby ir šiaip daug įvairių smulkmenų. Realiai per ligą prarado draugus, nes nelabai kas norėjo su tokiu žmogumi bendrauti, o ir jai visi juk sąmokslininkai atrodė. Beje, po trečio broliuko gimimo mama "neatkrito"( ta prasme, nepablogėjo, buvo kaip visad trenkta), nors tai buvo laaabai skausmingas etapas jai, trečias vaikas be vyro, skurstant (prarado darbą, socialumo įgūdžius dėl ligos)... Ilgai buvo apie abortą galvojama, netgi ir aš to norėjau. Labai bijojau dar vienos burnos 
Dabar, kai pagalvoju, kaip smarkiai myliu savo abiejus bernus, tai Dieve Dieve... Gailiuosi savo šitų vaikiškų šėtoniškų minčių 
Gerai, kad aš dabar suaugusi ir galiu padėti mamai finansiškai ir visaip kaip 
Nors ir būna, kad labai sunervina mane tos jos nesąmonės, bet tada visad pagalvoju, kad ji iškentėjo už mus daugiau ir gtvenimą realiai prarado dėl mūsų (iš normalios, dirbančios ir protingos moters virto kažkuo visiškai kitu, o darbo taip per visą gyvenimą ir neturėjo normalaus) Bet vistiek myliu aš savo mamytę ir esu labai laiminga, kad esu daug vyresnė už savo broliukus ir jau esu savarankiška 
Teko ir man iš labai artimo kampo su šia liga susipažinti... Manau, kad temos esmė yra būtent ši liga, jos gydymas, atsinaujinimas ir pan., nes tai tikrai retas atvejis. O dėl pagalbos, laiko sau trūkumo atsirandantys nerviniai priepuoliai ar depresijos išraiškos nelabai atspindi temos esmę Bet čia tik šiaip pastebėjimas, draugiškai O mano istorija tokia, kad mamytė po mano brolio gimimo susirgo šia liga... Jai atrodė, kad visi aplinkiniai susitarę ir žaidžia kažkokius žaidimus
Kad nori iš jos atimti mano broliuką ar mane... Man tuo metu buvo 9 metai. Pkėšydavo daiktus, pinigus, glausdavo mus prie savęs, manydavo, kad mano senelis ar teta mus nori atimti, išvežti ir t.t. Kad visi jai meluoja. Priepuoliams kartojantis skaudančia širdimi teko išvežti ją su greitąja į psichiatrinę ligoninę. Tai buvo vienas baisiuausių mano gyvenimo etapų, nors netrūko ir dar baisesnių, kartais nesuprantu, kaip išlikau tokia stipri ir optimistiška... Žodžiu, net nebepamenu, kiek laiko mamytė gydėsi, išsitrynęs man iš galvos tas etapas, nes kiekvienas atsiminimas skaudžiai nudiegia širdį. Grįžus mama jau niekad nebebuvo kaip anksčiau... Negėrė išrašytų vaistų, nes manė, kad tai dar vienas sąmokslas prieš ją. O ji buvo puiki aktorė, prie gydytojų sugebėdavo apsimesti visiškai sveika, nes iš esmės yra inteligentiška ir protinga moteris. Žodžiu, niekaip taip ir nepasveiko... Būna ir dabar kaip užvels kokią nesąmonę Būna pablogėjimo etapų, kartais galvoju, kad jai visgi šizofrenija lengvos formos, nes būna minčių šuoliai pokalby ir šiaip daug įvairių smulkmenų. Realiai per ligą prarado draugus, nes nelabai kas norėjo su tokiu žmogumi bendrauti, o ir jai visi juk sąmokslininkai atrodė. Beje, po trečio broliuko gimimo mama "neatkrito"( ta prasme, nepablogėjo, buvo kaip visad trenkta), nors tai buvo laaabai skausmingas etapas jai, trečias vaikas be vyro, skurstant (prarado darbą, socialumo įgūdžius dėl ligos)... Ilgai buvo apie abortą galvojama, netgi ir aš to norėjau. Labai bijojau dar vienos burnos Dabar, kai pagalvoju, kaip smarkiai myliu savo abiejus bernus, tai Dieve Dieve... Gailiuosi savo šitų vaikiškų šėtoniškų minčių Gerai, kad aš dabar suaugusi ir galiu padėti mamai finansiškai ir visaip kaip Nors ir būna, kad labai sunervina mane tos jos nesąmonės, bet tada visad pagalvoju, kad ji iškentėjo už mus daugiau ir gtvenimą realiai prarado dėl mūsų (iš normalios, dirbančios ir protingos moters virto kažkuo visiškai kitu, o darbo taip per visą gyvenimą ir neturėjo normalaus) Bet vistiek myliu aš savo mamytę ir esu labai laiminga, kad esu daug vyresnė už savo broliukus ir jau esu savarankiška
QUOTE(Violetisimo @ 2013 02 02, 18:06)
Sveikos Teko ir man iš labai artimo kampo su šia liga susipažinti... Manau, kad temos esmė yra būtent ši liga, jos gydymas, atsinaujinimas ir pan., nes tai tikrai retas atvejis. O dėl pagalbos, laiko sau trūkumo atsirandantys nerviniai priepuoliai ar depresijos išraiškos nelabai atspindi temos esmę Bet čia tik šiaip pastebėjimas, draugiškai
O mano istorija tokia, kad mamytė po mano brolio gimimo susirgo šia liga... Jai atrodė, kad visi aplinkiniai susitarę ir žaidžia kažkokius žaidimus Kad nori iš jos atimti mano broliuką ar mane... Man tuo metu buvo 9 metai. Pkėšydavo daiktus, pinigus, glausdavo mus prie savęs, manydavo, kad mano senelis ar teta mus nori atimti, išvežti ir t.t. Kad visi jai meluoja. Priepuoliams kartojantis skaudančia širdimi teko išvežti ją su greitąja į psichiatrinę ligoninę. Tai buvo vienas baisiuausių mano gyvenimo etapų, nors netrūko ir dar baisesnių, kartais nesuprantu, kaip išlikau tokia stipri ir optimistiška... Žodžiu, net nebepamenu, kiek laiko mamytė gydėsi, išsitrynęs man iš galvos tas etapas, nes kiekvienas atsiminimas skaudžiai nudiegia širdį. Grįžus mama jau niekad nebebuvo kaip anksčiau... Negėrė išrašytų vaistų, nes manė, kad tai dar vienas sąmokslas prieš ją. O ji buvo puiki aktorė, prie gydytojų sugebėdavo apsimesti visiškai sveika, nes iš esmės yra inteligentiška ir protinga moteris. Žodžiu, niekaip taip ir nepasveiko... Būna ir dabar kaip užvels kokią nesąmonę Būna pablogėjimo etapų, kartais galvoju, kad jai visgi šizofrenija lengvos formos, nes būna minčių šuoliai pokalby ir šiaip daug įvairių smulkmenų. Realiai per ligą prarado draugus, nes nelabai kas norėjo su tokiu žmogumi bendrauti, o ir jai visi juk sąmokslininkai atrodė. Beje, po trečio broliuko gimimo mama "neatkrito"( ta prasme, nepablogėjo, buvo kaip visad trenkta), nors tai buvo laaabai skausmingas etapas jai, trečias vaikas be vyro, skurstant (prarado darbą, socialumo įgūdžius dėl ligos)... Ilgai buvo apie abortą galvojama, netgi ir aš to norėjau. Labai bijojau dar vienos burnos Dabar, kai pagalvoju, kaip smarkiai myliu savo abiejus bernus, tai Dieve Dieve... Gailiuosi savo šitų vaikiškų šėtoniškų minčių Gerai, kad aš dabar suaugusi ir galiu padėti mamai finansiškai ir visaip kaip Nors ir būna, kad labai sunervina mane tos jos nesąmonės, bet tada visad pagalvoju, kad ji iškentėjo už mus daugiau ir gtvenimą realiai prarado dėl mūsų (iš normalios, dirbančios ir protingos moters virto kažkuo visiškai kitu, o darbo taip per visą gyvenimą ir neturėjo normalaus) Bet vistiek myliu aš savo mamytę ir esu labai laiminga, kad esu daug vyresnė už savo broliukus ir jau esu savarankiška
Teko ir man iš labai artimo kampo su šia liga susipažinti... Manau, kad temos esmė yra būtent ši liga, jos gydymas, atsinaujinimas ir pan., nes tai tikrai retas atvejis. O dėl pagalbos, laiko sau trūkumo atsirandantys nerviniai priepuoliai ar depresijos išraiškos nelabai atspindi temos esmę Bet čia tik šiaip pastebėjimas, draugiškai O mano istorija tokia, kad mamytė po mano brolio gimimo susirgo šia liga... Jai atrodė, kad visi aplinkiniai susitarę ir žaidžia kažkokius žaidimus
Kad nori iš jos atimti mano broliuką ar mane... Man tuo metu buvo 9 metai. Pkėšydavo daiktus, pinigus, glausdavo mus prie savęs, manydavo, kad mano senelis ar teta mus nori atimti, išvežti ir t.t. Kad visi jai meluoja. Priepuoliams kartojantis skaudančia širdimi teko išvežti ją su greitąja į psichiatrinę ligoninę. Tai buvo vienas baisiuausių mano gyvenimo etapų, nors netrūko ir dar baisesnių, kartais nesuprantu, kaip išlikau tokia stipri ir optimistiška... Žodžiu, net nebepamenu, kiek laiko mamytė gydėsi, išsitrynęs man iš galvos tas etapas, nes kiekvienas atsiminimas skaudžiai nudiegia širdį. Grįžus mama jau niekad nebebuvo kaip anksčiau... Negėrė išrašytų vaistų, nes manė, kad tai dar vienas sąmokslas prieš ją. O ji buvo puiki aktorė, prie gydytojų sugebėdavo apsimesti visiškai sveika, nes iš esmės yra inteligentiška ir protinga moteris. Žodžiu, niekaip taip ir nepasveiko... Būna ir dabar kaip užvels kokią nesąmonę Būna pablogėjimo etapų, kartais galvoju, kad jai visgi šizofrenija lengvos formos, nes būna minčių šuoliai pokalby ir šiaip daug įvairių smulkmenų. Realiai per ligą prarado draugus, nes nelabai kas norėjo su tokiu žmogumi bendrauti, o ir jai visi juk sąmokslininkai atrodė. Beje, po trečio broliuko gimimo mama "neatkrito"( ta prasme, nepablogėjo, buvo kaip visad trenkta), nors tai buvo laaabai skausmingas etapas jai, trečias vaikas be vyro, skurstant (prarado darbą, socialumo įgūdžius dėl ligos)... Ilgai buvo apie abortą galvojama, netgi ir aš to norėjau. Labai bijojau dar vienos burnos Dabar, kai pagalvoju, kaip smarkiai myliu savo abiejus bernus, tai Dieve Dieve... Gailiuosi savo šitų vaikiškų šėtoniškų minčių Gerai, kad aš dabar suaugusi ir galiu padėti mamai finansiškai ir visaip kaip Nors ir būna, kad labai sunervina mane tos jos nesąmonės, bet tada visad pagalvoju, kad ji iškentėjo už mus daugiau ir gtvenimą realiai prarado dėl mūsų (iš normalios, dirbančios ir protingos moters virto kažkuo visiškai kitu, o darbo taip per visą gyvenimą ir neturėjo normalaus) Bet vistiek myliu aš savo mamytę ir esu labai laiminga, kad esu daug vyresnė už savo broliukus ir jau esu savarankiška Violetisimo, skaudi istorija. Ypatingai dėl to, kad ją teko Jums patirti, dar esant vaikui. Manau, kad ši tema turėtų kalbėti ne vien tik apie gydymą ar atkritimo etapus, bet ir tai, kaip atpažinti pirmuosius depresijos simptomus. Kuo daugiau bus apie tai kalbama, tuo bus geriau visiems, kurie susiduria su psichinėmis ligomis. Juk ši liga, kaip ir visos ligos, sėkmingiau gydoma, kai tik pati pradžia. Tada gali užtekti tik psichologo ir artimųjų pagalbos. Kuo vėliau pastebima, tuo sunkesnis ir ilgesnis gydymas. Reikia džiaugtis tuo, kad žmonės vis labiau suvokia, kad depresija irgi yra liga, ir vis dažniau ieškoma pagalbos, o ne slepiama ar neigiama ši liga.
Taip, tik svarbiausia, jog ir pats žmogus norėtų gydytis,per prievartą vaistų nesukiši keliskart per dieną... O gydytis mano mama visai nenorėjo... Liūdnoka mano vaikystė buvo,anksti teko "užaugti", o viskas - tik šios klastingos ligos kaltė.
O dėl pirmųjų požymių tai net nelabai ką galėčiau pasakyti,reikėtų specialisto paaiškinimų,nes mano atveju vieną dieną sveikas žmogus, kitą - kaži ką kalbanti būtybė. Jokio " perėjimo" nepastebėjau
O gal būdama nerūpestingas mažas vaikas,pastebėti nesugebėjau...
O dėl pirmųjų požymių tai net nelabai ką galėčiau pasakyti,reikėtų specialisto paaiškinimų,nes mano atveju vieną dieną sveikas žmogus, kitą - kaži ką kalbanti būtybė. Jokio " perėjimo" nepastebėjau
O gal būdama nerūpestingas mažas vaikas,pastebėti nesugebėjau...
pagimdziau sunu... iki metu beveik nezinau kaip gyvenau- beveik nepamenu- zinau tik kad istisai traukiau piena kurio nebuvo- sunus beveik neeme kruties- tiksliau apsizioja ir ziuri akutem , atsimenu kad kai verkdavo prieidavau, kad vis namai bardake reikia tvarkytis o jegu nera rodos eini eini o rezultato 0. eidavau su vaikais i lauka, vyras vis pykdavo kad namie sedziu - o as po cezario po visu tu ligoniniu per menesi sunu 6 kart rodyt daktarams, del hemangiomos, del vandens galvoje, pas savo pediatre 2 kartai del svorio, kardiologai, paskui dar santariskese (taip i nesupratau paprasciausiai apziurejo vaika ir viskas- vos ne pediatres funkcijos )eini eini eini- nevalgo, vemia, dukra vyresnioji isterikuoja- atrdydavo viskas- iseisiu- mesiu viska i nusiskandinsiu- kartais praraudodavau puse nakties- kai daba pamisliju koks dar pienas- visas yprastas gyvenimas akyse byrejo. Pradejau saukti ant vaiku (NET ANT MAZOJO>>> ) dukra pradejo taip isterikuot kad net dusta pradejau jai blynu siknon duot ( raminimai nebepadedavo bandant apkabinti kasdavo spardydavosi) vyrui depresija- viskuo nepatenkintas viskas negerai... Pirmas gimdymas - kaip viskas sauleta ir lengva buvo- kaip daba pamenu- ytampa buvo bet gal pirmas savaites- pieno litrais, vaikas kaip ant mieliu as net per sapnus vyras sake kartais juokdavausi... atras gimdymas- ir planuotas- ir kaip MB dziaugesi kad sunus- ir... nuo nestumo vidurio- kietejantis pilvas karstis, neramumai, nesugebejimas gydytoju nustatyti tikslios datos (GENETIKAI SUKLYDO VISU MENESIU) paprastas apsilankymas baigesi tuo kad ejau pas ginekologe grynai pries jos atostogas pasitikrinti o gavau siuntima i antakalni (echoskopas geresnis) ir ten tablete i dantis - vaisius badauja- paskui kosmaras 10 valandu- dar didesnis kosmaras 5 paros - didziausias "dekingumas" uz depresijos prasidejima skiriamas Antakalnio blondinei- tiksliau antakalnio vaiku intensyvios terapijos skyriaus (trumpiau ryskiai isidaziusi liekna grubiai virs 50m bet su mini sijonais ir kuodu) jin mane kiekviena kart apsaukdavo- ir kad nesirupinu ir kad virs paros nepasirodziau (aga skubu su kateteriais is slapimo pusles atlekt) pamatyciau dabar akis isdraskyciau- vaiko motciutei net neleido rodys- o va diedai kazkoki kabineta remontuojantys galejo vaikscioti ir net be apsaugu... kad zarazu neatnestu o va ieinu i pas vaikuti nesakau uz lango 32 bet LANGAI ATIDARYTI IKI GALO o vaikai NUOGI sildymo lovytese, viena istrauke suplysusi ciulptuka, ateinu po lempom vaikas guli akytes kur uzdengia nukrite ir varto akis...MAN NET ANT RANKU VAIKO NELEIDO PAIMTI o nuvaziavus jau i santariskes pakraupe jie te buvo ka jie tedaro... o kad nepagalvotumete kad cia siaip is pykcio :
i klausima- "gal zinote kodel... (neleido pabaigti net)man atsake:
"cia JUS kalta ne vyras ne mes o jus, apsileidusi (jai matai mano svoris netiko- klausimas kas butu nutike su mano badaujanciu isciose vaiku jei as buciau dar ir dietu laikiusis) lauku nesikreipete i gydytojus (o nuvykus su mao ginekologes siuntimu turejau isklausyti pries gimdyma kad be reikalo jinai siuntineja ir butent liepa kai man taip neramu buvo as nuvykau papildomai 1 karta pries daktares atostogas)trumpiau edimas smegenu kad as viskuo kalta. nuo pat paduotos tabletes iki pat isvykimo is Antakalnio as ne tik kad sypsenos as net nesulaukiau elementaraus "viskas bus gerai" man butu to uzteke- as nezinojau NIEKO- tai moterys galiu pasakyt zudo- kai matai aplinkui kaip eisnesioti naujagimiai su apvalliais zandukais- o tavo visus kaulus gali suskaiciuoti ir tarp sonkauliuku tokie papilkejimai rasau i zliubiu , kai buni po pora valandu palatoje o i ja niekas net patikrinti neuzeina
ai tiesa sita k...va man dar pareske: "jusu sunui stja sirdis jis klykia kol pradeda dusti" as net neuzmigau- kita diena buvo kita daktare tamsiaplauke as apsibliovusi visa pas ja kas kaip kodel??? jinai i mane akis isverte tik uz bylos tada pas sesutes- sako kas jums prikalbejo- nieko panasaus ... As nesuprantu ka ta perkarusi blondine veikia intensyvios terapijos skyriuje- vyrui buvo juokinga sake sikna pries ji tik dtaipe kraipe saldziu balsseliu tik ciulbejo- o man kliuvo visas degutas??? zinot tokioms tik patalogoanatomem dirbti o ne su kudikiais ir gimdyvemis
) dukra pradejo taip isterikuot kad net dusta pradejau jai blynu siknon duot ( raminimai nebepadedavo bandant apkabinti kasdavo spardydavosi) vyrui depresija- viskuo nepatenkintas viskas negerai... Pirmas gimdymas - kaip viskas sauleta ir lengva buvo- kaip daba pamenu- ytampa buvo bet gal pirmas savaites- pieno litrais, vaikas kaip ant mieliu as net per sapnus vyras sake kartais juokdavausi... atras gimdymas- ir planuotas- ir kaip MB dziaugesi kad sunus- ir... nuo nestumo vidurio- kietejantis pilvas karstis, neramumai, nesugebejimas gydytoju nustatyti tikslios datos (GENETIKAI SUKLYDO VISU MENESIU) paprastas apsilankymas baigesi tuo kad ejau pas ginekologe grynai pries jos atostogas pasitikrinti o gavau siuntima i antakalni (echoskopas geresnis) ir ten tablete i dantis - vaisius badauja- paskui kosmaras 10 valandu- dar didesnis kosmaras 5 paros - didziausias "dekingumas" uz depresijos prasidejima skiriamas Antakalnio blondinei- tiksliau antakalnio vaiku intensyvios terapijos skyriaus (trumpiau ryskiai isidaziusi liekna grubiai virs 50m bet su mini sijonais ir kuodu) jin mane kiekviena kart apsaukdavo- ir kad nesirupinu ir kad virs paros nepasirodziau (aga skubu su kateteriais is slapimo pusles atlekt) pamatyciau dabar akis isdraskyciau- vaiko motciutei net neleido rodys- o va diedai kazkoki kabineta remontuojantys galejo vaikscioti ir net be apsaugu... kad zarazu neatnestu o va ieinu i pas vaikuti nesakau uz lango 32 bet LANGAI ATIDARYTI IKI GALO o vaikai NUOGI sildymo lovytese, viena istrauke suplysusi ciulptuka, ateinu po lempom vaikas guli akytes kur uzdengia nukrite ir varto akis...MAN NET ANT RANKU VAIKO NELEIDO PAIMTI o nuvaziavus jau i santariskes pakraupe jie te buvo ka jie tedaro... o kad nepagalvotumete kad cia siaip is pykcio :i klausima- "gal zinote kodel... (neleido pabaigti net)man atsake:
"cia JUS kalta ne vyras ne mes o jus, apsileidusi (jai matai mano svoris netiko- klausimas kas butu nutike su mano badaujanciu isciose vaiku jei as buciau dar ir dietu laikiusis) lauku nesikreipete i gydytojus (o nuvykus su mao ginekologes siuntimu turejau isklausyti pries gimdyma kad be reikalo jinai siuntineja ir butent liepa kai man taip neramu buvo as nuvykau papildomai 1 karta pries daktares atostogas)trumpiau edimas smegenu kad as viskuo kalta. nuo pat paduotos tabletes iki pat isvykimo is Antakalnio as ne tik kad sypsenos as net nesulaukiau elementaraus "viskas bus gerai" man butu to uzteke- as nezinojau NIEKO- tai moterys galiu pasakyt zudo- kai matai aplinkui kaip eisnesioti naujagimiai su apvalliais zandukais- o tavo visus kaulus gali suskaiciuoti ir tarp sonkauliuku tokie papilkejimai rasau i zliubiu , kai buni po pora valandu palatoje o i ja niekas net patikrinti neuzeina
ai tiesa sita k...va man dar pareske: "jusu sunui stja sirdis jis klykia kol pradeda dusti" as net neuzmigau- kita diena buvo kita daktare tamsiaplauke as apsibliovusi visa pas ja kas kaip kodel??? jinai i mane akis isverte tik uz bylos tada pas sesutes- sako kas jums prikalbejo- nieko panasaus ... As nesuprantu ka ta perkarusi blondine veikia intensyvios terapijos skyriuje- vyrui buvo juokinga sake sikna pries ji tik dtaipe kraipe saldziu balsseliu tik ciulbejo- o man kliuvo visas degutas??? zinot tokioms tik patalogoanatomem dirbti o ne su kudikiais ir gimdyvemis
QUOTE(Tapanka @ 2013 01 25, 15:14)
Na tai dabar pradejau raminamuosius gerti ir i sporto kluba vaikscioti, tikiuosi situacija pageres.
Man sporto klubas irgi buvo gera terapija po pogimdyvinės depresijos.
Neabejoju, kad pagerės situacija, vaikai paaugs, pradės eiti į darželius, grįši į darbą ir gyvenimas pasikeis į teigiamą pusę.
