Pogimdyvinė depresija, psichozė

kolkas užsiregistravau pas savo gydytoją,tikiuosi gauti siuntimą pas psichiatrą.

jei tektų ilgai laukti eilėje, išbandykit aukščiau pasiūlytą variantą. Poliklinikos psichiatro konsultacijos nemokamos iki 10 apsilankymų, vėliau pagal paciento situaciją.

Papasakosiu gal banalia,nuobodzia istorija. Ir lauksiu Jusu patarimu nuomoniu...
Vaikelis buvo labai lauktas. Lankem su vyru kursus,buvau isitikinus ir labai norejau maitinti vaikeli krutimi bent iki 1metu. Mano mama manes nemaitino,tad daznai man sakydavo kad "gal neturesi pieno,kazin ar maitinti galesi ir t.t." as sventai tikejau kad maitinsiu... Ilgai... Gimdymas buvo sunkus man psichologiskai. Vaikelis gime priduses. Po gimdymo eme kruti,man tai buvo euforija. Tolimesnes naktys ir dienos buvo sunkios, vaikelis verke,zyze,klyke... Buvau be miego,krutys nugrauztos,bet ir vaikas žystamas verke,neėme kruties,nervavosi. Buvo klaiku. Krutims niekas nepadejo,miegodavau pora valandu paroj. Daveme misini,kuri siaip taip isgerdavo. Uzsidege krutys. Isvaziavom pas tevu i kaima,nes reikejo susitvarkyt popierius. Vaikas dar neramesnis tapo. Piena bandziau nusitraukti,siektiek pavyko. Bet maitinti nesugebejau. Beto del nemigos,ytampos,pradejau gerti antidepresantus. Norejosi mirti, buvau nusivylusi viskuo,norejau atsukti laika,kad viskas butu kitaip.

Paskui vis labiau ir labiau emiau pergyvent kad negaliu maitinti MP. Stai ir dabar praejus 2 metams negaliu sau atleisti del to. Neturiu sau jokiu pateisinimu. Atrodo deciau vaikeli prie krutines ir maitinciau... Zinau,laiko neatsuksi,gal kada nors galesiu igyvendinti svajone,o jei antrakart nepavyktu,tada nezinau... Smerkiu save,nekenciu saves,daznai kaltinu savo mama kad manes neskatino maitinti,vis siule misinius kad vaikas "nebutu alkanas",kad man pasakius kad atsirado pieno,ji atsake kad "tai gal neilgam",anot paskatinusi,padrasinusi. Kai kokia drauge pagimdo ir maitina MP,mane apima panika,pyktis ant saves...

Juk praėjo 2 metai. Vaikas manau ir be mamos pienuko puikiai augo. Negalima taip savęs graužti. Mano mama manęs taip pat beveik nemaitino, nes jos mama labai kišosi ir abiem atrodė, kad mažai pieno. Anyta pastoviai prie manęs lįsdavo, kad gal jau pienas pasibaigė, iš pradžių gal net porą kartų per dieną, pati taipogi visų 3 vaikų nemaitinusi. Maitinau beveik 2 metus, nes nekreipiau dėmesio į jokias šnekas. Džiaugiuosi savo pasirinkimu, bet tikrai nesijaučiu nuo to geresnė mama. Ne kiekviena puiki, nuostabi ir fantastiškai gera mama maitina savo vaikučius. Jei Tau taip svarbu, tuomet kitąkart maitinsi savo lėliuką, tačiau neužsiciklink, kad tai svarbiausia

Kitą kartą, kai būsite nėščia, siūlyčiau susirasti jau iš anksto kūdikiams draugišką ligoninę ir ten gimdyti. Skirtingai nei normaliose ligoninėse, jie labai remia žindymą, padeda, atsako į iškilusius klausimus.
O tai, kad jums neišėjo vaikelio žindyti, ne jūsų kaltė, tad nekaltinkite savęs Niekas jūsų neparėmė, nepadėjo, nepatarė, viena pati. Net mama, ir ta neinformuota, mišinį kiša Tiesiog liūdnoka situacija ir viskas. Kiekvienai jūsų situacijoje taip būtų. Užtai pasiinformuokite ir su kitu vaikeliu viskas geriau bus, jau žinosite, ko laukti, ir kaip atitinkamai elgtis.

ir dar pasisnekeciau su zindymo konsultante ar pasiruosciau kontaktus tu asmenu kad galeciau paskambinti istikus bedai, kad galetu pakonsultuoti

bet jus man pasakykit, kodel tos mamos amzinai sako, kad viskas, neuztenka pieno, primaitink. maniske taip pat - ka tas pienas, duok geriau kosiu, sulciu, visokiu sultiniu virk, vaikui bus stipriau. as savo sunu maitinu iki siol, jam beveik 8 men. nekreipiu demesio i jos snekas. taip, suprantu, ji irgi manes nemaitino (kaip tikriausiai dauguma), tad ir sako kad primaitink, damaitink ar aplamai nutrauk maitint
ir yra sunku, kai aplink visi tik ir klausia - tai dar maitini??? dziaugiuosi jog vyras mane palaiko, o ir paciai jegu nestinga testi maitinima.
laikykimes mamytes, ir nekreipkim demesio i kitu kalbas.

reikia buti stiprioms!!!
as taip pat nemaitinu vien "geradariu" deka, blyn kaip gaila man, bet jau nieko nepakeisiu, nors kai atsigavau norejau grazinti pienuka, tik kad mazajai isdyge dantys pirmieji buvo tai daugiau apkandziojo nei bande zysti. aisku skauda sirdi kai pamatau kaip sekmingai maitina kitos mamytes, pavydziu, bet nelaikau saves bloga mama. svarbu vaikas laimingas!

Kiekviena mama savo kūdikiui bando suteikti tai, kas jai atrodo geriausia.
Nemanai, kad tokia savikritika gali iš dalies kilti dėl to, kad mama nemaitino tavęs pačios? Kad dėl to vienas ar kitas savo problemas sąmoningai ar nesąmoningai su tuo sieji? Dėl begalinio įtempto noro, pergyvenimo ir nervų tikrai lengva sulaukti priešing efekto... Tokia savigrauža yra baisu! Kiekviena normali mama savo kūdikiui bando suteikti tai, kas geriausia. O susikurti idealą ir paskui bandyti jį atitikti bet kokia kaina yra nieko gero, nei tau, nei tavo vaikeliui... Aš net neabejoju, kad tavo kūdikis ir be mamos pienelio iš tavęs gavo, gauna ir gaus begales vertingesnių dalykų!

Linksmas pvz.: kai buvom pirmame kurse, atėjo pas mus kelių psichologijos paskaitų vesti šeimos konsultantė ir žindymo specialistė. Labai nuoširdžiai ir įtikinančiai aiškino, kokia svarbi mityba krūtimi, kaip tai atsiliepia tolesniam gyvenimui ir taip toliau ir panašiai. Pasitarėm su kursiokėm (ir kursiokais taip pat ) ir gale paskaitos aš prieš visus toms moteriškėms pasiūliau: mes visi 30 žmonių galim ateiti pas jus į ligoninę. Pasakykit, kokius psichologinius ir medicininius tyrimus atlikusios jūs nustatysit, kurie iš šitų žmonių kūdikystėje buvo maitinami krūtimi, o kurie - ne?

Pamikčiojo, abstrakčiai pafilosofavo, žiūrėdamos į lubas (matyt, lubos pasirodė turinčios daugiau supratimo, nei mes) ir pradėjo iš naujo aiškint, kaip tai svarbu ir kokios gali kilti problemos nemaitinant.

Trumpiau tariant - taip, maitinti pačiai yra labai svarbu tiek motinai, tiek vaikui. Bet tai yra tik vienas iš dalykų ir tikrai ne pats svarbiausias, norint išauginti visapusiškai sveiką ir subalansuotą asmenybę. Man labai baisu, kai puikios mamos šitaip save smerkia! Tiek natūraliai, tiek mišiniais išmaitinti vaikai turi lygiai tų pačių problemų.

Nekankink savęs taip! Tikrai netapai blogesne mama nuo to, kad nepavyko išmaitinti! Kaip bebūtų skausminga, bet tai - jau praeitis. Ir nemanau, kad tai reikia kažkaip išskirtinai kompensuoti - tiesiog auginti mažių ir džiaugtis besiskleidžiančia maža asmeybe. Man atrodo, kad tu puiki rūpestinga mama, tik išmok save pamilti!

P.S. Depresija yra kalė. Šlykšti, purvina, dvokianti ir ėdanti auką gyvą. Nepasiduok, kaip beatrodytų neįmanoma - ji neverta tavęs nė kąsnelio!

Kiekvieną kartą, kai jūsų vaikas jums nusišypsos, kai prisiglaus, kai užmigs prisidūkęs, kai nustebins ko nors naujo išmokęs - pagalvokite kaip gražiai jis auga ir koks jis laimingas, kaip jam gera augti ir turėti tokią mamą kaip jūs. Tik tai yra svarbu.

Ateinu čia pasiguosti ir aš

Visų pirma, aš pati esu labai linkusi į depresiją nuo paauglystės ir pastebėjau, kad mane nuo jos išgelbsti tik didelės permainos gyvenime... paauglystėj nuo depresijos apsigydžiau tik baigusi mokyklą ir išvykus į didmiestį, įstojusi į univerą ir sutikusį savo būsimą vyrą. dabar jau treti ar ketvirti metai mane vėl kamuoja liūdnos mintys..visą nėštumą pragulėjau viena ir vieniša lovoj žiūrėdama į vieną tašką...kadangi buvau ir tebesu bedarbė (nors turiu mokslinį laipsnį...), teko ištisom parom būti namie,namie namie,tarp keturių sienų...tad kai pastojau tikėjau, kad vaikutis viską pakeis ir viskas nušvis. deja, praėjus pusmečiui po dukrelės gimimo - pradedu visai žlugti...tiek emociškai, tiek fiziškai, tiek apskritai degraduoti intelekto atžvilgiu...
jau mėnuo laiko kaip neišeinu į lauką net su mažyle...niekur nenoriu nieko daryti..dar tokia betvarkė namie nebuvo...na keliuosi kaip robotas,mažylę pamaitinu (maitinu tik savo MP, nes tam tiesiog labai pasiryžau - ir jei ne žinios apie žindymą, turbūt būčiau palūžus ir nebemaitinus), na ją aptvarkau, paguldau į lovytę ar ant žemės ir palieku...aš net nebeturiu nei noro nei jėgų su j bendrauti,su ja žaisti, jai kažką nauja parodyti, pamokyti...aš labai išsenku naktimis...ji taip prastai miega, o miega kartu mūsų lovoj...iš pradžių miegodavo pusę nakties savo lovytėj, paryčiais su mumis,bet dabar jau nebeįmanoma taip,nes ji keliasi kas valandą, nespėju aš užmigti, o ji vis nori MP...pati kaip zombis,atrodo viską mesčiau, tą žindymą, kiščiau vyrui butelį su mišiniu palikčiau juos mėnesiui...galėčiu ir išsimiegoti, ir pas daktarus nueiti...o dabar nieko negaliu..net pas gydytojus..nekalbu apie kirpyklą....taip pavargau nuo to maitinimo, kad naktimis kai ji šitaip nemiega, aš net pradedu keiktis, mergytei sakyti: užknisai mane....aš net garsiai uošvienei surikusi esu: trenksiu ją į sieną....vyras kartais jau bijo kad ko nepadaryčiau naktį mergaitei...bet dar gal nepaiekusi esu tokio lygio...
su vyru taip pat prastėja viskas..atrodo nesulaukiu iš jo palaikymo jokio..atrodo jis tik ir nori pabėgt nuo manęs ir mano bėdų..pas savo mamą, kuri gyvena virš mūsų kitame bute.....ir ta mama amžinai kišasi, amžinai sūnaus prašo tai nuvežk,tai parvežk,tai nupirk,tai ateik,tai tą tai aną...atrodo jog mudu neturim atskiro kaip savo šeimos gyvenimo...juolab kai dukra atsirado...bet uošvienė nesupranta, tai ką padarysi,bet čia labiau vyras turi suprasti, kad aš ir jo dukra esame šeima, o ne vien jo mama ir sesė....žodžiu viskas metasi į krūvą...belieka laukti kada viskas sprogs...
nežinau ko griebtis,gydytojams neatrasčiau laiko...vaistų vartoti ir nlb,nes maitinu...reikia kalbėtis pirmiausia su vyru...bet irgi tam laiko tiesiog neatrandam...jis išeina puse 6 ryto, grįžta 19h..dirbdamas nuo 8-17h..vien ta kelionė į darbą ir atgal....nu vargas..kai grįžta tai kažkiek pažaidžia su mažyle ir lekia pas mamą jos kokių reikalų tvarkyt...savaitgaliais ir tas pats...ech..tiek visko viduj kaupiasi,kad tuoj per kraštus liesis, o kai išsilies, bijau kad gali kažkaip blogai baigtis
atsiprašau už ilgą rašliavą...