Yra liūdesys po gimdymo ,ir yra depresija. Tai nelyginami dalykai. Aš puikiai suprantu mamas kuriom tęko tai išgyventi. Mano pupai jau 1,3 metų, o aš vis dar kapstausi iš depresijos. Nesakau kad nemyliu savo vaiko, bet motinystė manęs tikrai niekur "neveža".Tiesiog dirbų savo darbą...Pirmi mėnesiai buvo žiaurūs , niekam nelinkėčiau to patirti. Dukra tikrai buvo labai rami, miegojo gerai , taip kad tikrai ne nuovargis kaltas. Man baisiausia buvo ta priklausomybė nuo kito žmogaus 24 valandas per parą. Tuo metu man atrodė, kad gyvenimas baigėsi, dabar turėsiu egzistuoti tik dėl vaiko. Dukrai suėjo trys mėnesiai, situacija jau kaip ir pagerėjo. Paskui vėl smūgis- mums diagnozavo hidrocefalija. Ilgi mėnesiai ligoninej, nesekmingos operacijos, puse metų atsilikusi vaiko raida, mamai tai psichinės sveikatos nepridėjo. Dabar jau kapstausi. Nors dar nevaikštom, tik ką pradėjom ropoti, labai skaudu matyt sveikus vaikus, net piktą pasakyčiau. Belieka tik tikėtis kad pasivysim bendraamžius. Bet tema aišku ne apie tai. Aš manau ,baigusi maitinti, keliausiu pas psichoterapeutą vaistukų, nes kitaip gyvenimo spalvų pamatyti tikrai jau nebesitikiu.Anksčiau maniau jok esu tokia gyvenimo besidžiaugianti asmenybė, mums suvyru atrodėkad mes dideli optimistai, ir jokios negandos mūsų nepalauž,vis traukdavau per dantį savo tėtį, linkusį i depresiją.Gal tai paveldima???
Labai gaila dukros, turinčios tokią nevykusią motina, ačiū dievui bent tėvas vykęs.
Antro vaiko turbūt nebus jau vien dėl to, nesutverta matyt aš motinystei, neturiu kantrybės visai.
