Pogimdyvinė depresija, psichozė

man depresija pasireiske kai laukiausi pirmagymio, hormonai pasiuto padare savo juoda darba.. verkiau kasdien, toli nuo tevu, dar toli nuo namu. Kai sunelis gime santykiai su vyru visai pablogejo, kiekviena diena verkiau, vyras irgi visiskai zalias nei zinojo ka su manim daryt, nei kaip tevu but rimtai galvojau apie skyrybas. sunelis buvo vienintelis mano dziaugsmas (gan ramus buvo) - o man vis panikos priepoliai, netikrumo ir vienisumo jausmas.. kas man daros supratau kai suneliui sukako apie 3men. reikejo kazka daryt: daug kalbejom (ispradziu tylejom, topo pykomes ir riekem, poto pradejom issakyt ka jauciam, ypac vyrui buvo sunku issipasakot) galu gale isiklausem viens i kita, pasistengem padet viens kitam, pradejau ji mokint buti tevu (nors buvo sunku paleist suneli is savo totalines kontroles), nakti prie vaiko nekeliau nes jokios naudos is jo nebuvo, uztat isnauduojau tai kad jis vyturis tai savaitgaliais jis nuo pat ankstaus ryto ir beveik iki pietu leido laika su sunum as galejau pamiegot ilgiau ir uzsiimt kitais reikalais (ar tiesiog pabut viena). Tai va, lengviau pasidare kai mazyliui sukako apie 6men. pastebejau kad vis daugiau ramiu dienu, poto savaiciu.. hormonai nusiramino (jautrumas sumazejo), sunelis paaugo, pradejom daugiau keliaut - vel pasijutau laiminga ir mylima Vyras pasirode labai geras tevas ir padedantis vyras.
Po pirmojo sunelio gimtadienio susimastem apie antraji vaikeli bijojau kad vel tas pats nepasikartotu, bet viskas praejo daug lengviau, nors ir buvo nevilties akimirku ir mano isproto vedantis superjautrumas, bet panikos priepoliu jau nebuvo dydelis vyro palaikymas ir zinojimas kas vyksta labai padejo.
Dabar esu tikrai laiminga, kad nepasidaviau .

saunuole zvaigzdute as ,as ir nepasiduodu kovoju su ta depresija ir panikos priepoliais ir tuo netikrumo jausmu kaip sakiau mano vyras begalo geras daug padeda bet va mano atveju man reikia ir kitos pagalbos jau

Man po gimdymo ir nebuvo lengva, pavydėjau sakančiom, kad jos po gimdymo buvo laimingiausios moterys.
Verkiau dėl bet kokio menkniekio, mažai valgiau, nemiegojau, nes mano mažas nuo pirmu dienų vis verkdavo ir neleisdavo pailsėti. Nesusiklostė žindymas, visą teoriją žinojau, bet nepavyko Sako, kad reikia pailsėt, daug gerti ir bus to pieno, bet pailsėti man mažiukas neduodavo, ir naktimis tekdavo miegot sėdint ir laikant ji ant rankų. Pavargdavau nuo nuolatinio verkimo ir meldžiaus, kad mažam kuo greičiau praeitų pilvo skausmiukai.
Buvo tragiški 4 pirmieji mėnesiai, buvau be galo jautri ir nesijutau, kad gyvenu, tik egzistavau dėl savo sūnaus, laukiau kol tas periodas praeis. nes žinojau, kad tai turi praeiti.
Esu dėkinga savo vyrui už supratingumą ir pagalbą, už guodimą verkiant, bandymus duoti man pailsėti, rūpinimąsi, kad pavalgyčiau, tiesiog už palaikymą. Be to man būtų žiauriai sunku...
Toms, kas blogai jaučiasi po gimdymo, noriu pasakyti, kad tai praeis, tik reikia laiko ir jūs vėl pradėsite džiaugtis gyvenimu

Sveikos mamos,

Jus va pasakojate apie save, taigi ir puikiausiai suprantate kaip jaučiasi mamytės po gimdymo, kai atrodo kad pasaulis griūna. O ką daryti tėčiui? Aš nevilty. Esu geras vyras, bent jau taip manau. Aš atlieku beveik visus namų ūkio darbus, gaminu valgyt, tvarkausi, lakstau į parduotuvę. Žiodžiu stengiuos daryt viską, kad žmona turėtu kuo daugiau laisvo laiko. Dirbu pamaininį darbą, tai vieną parą dirbu, dvi bunu namie. Tai kol namie esu stengiuos pilnai ir dukryte prižiūrėti. Maitinu, perrengiu, kad tik mama pailsėtu. Jei reikią kažką atlikti už namų sienų, tai turiu tik 2 valandas, kol dukrytė miega, kai pabunda bunu namie. Niekur daugiau nedingstu, jokių krepšinių, pokeriu ar dar ko nors. Aš gal visai ir nesinervuočiau, viskas gerai, žmonai reikia palaikymo, bet kad jau tos nuotaikos ir žinoma dėl visko lieku kaltas aš. Buna kažkokie prašvesėjimai, tai pati sako, kad "auksinis vyras" ir neaišku kaip pati tavarkytusi. Bet likusi laiką, tai aš toks ir anoks. Aš nebeištveriu jau, o jinai su manim nesišneka, nes ji kai užpyksta, jai reikia laiko atsileisti. O davedė mane vakar vakare iki ašarų. Net ir dabar graudinuos. O viskas buvo taip, penktadieni vakare susirinkom pažystami pasedėti. Visi esame draugai ir kaip tik buvome dvi poros su vaikučiais ir viena besilaukianti. Taigi tikrai turėjome visi apie ką kalbėti. Išgėrėme, jai kaip tik liuna tas alkoholio vartojimas. NA kai išgeriu ne auksas aš, bet ši kart eidami namo džiaugėmės, kad va nepergėriau, viskas gerai. Prie namų pirmas pyktis, nes prie namų pasakiau, kad užnešiu vėžimą kartu su vaiku, tai jai tas užkliuvo, nesiškris vaikas ir t.t. Tai ejome miegot nenuotaikoje. KAi išgeriu, miegu kitame kambaryje. Nakti ji atėjo ir paprašė, kad padaryčiau mišinuko, aš pasakiau gerai, bet matyt neprqabudęs nusisukau ir užmigau. Atėjo antrą karta ir vėl tas pats. Ryte jau siautėja. puse dienos prašiau kad duotu vaiką, pamaitinčiau pažiūrėčiau, kad pailsėtu, tai tiesiog rėkė kad dingčiau. Sėdi žliumbia. Nuo pietu JAi isisiūliau padėti, tai matinau prie teliko, susitarėm kad maudysime prieš einant miegot. 21:30 baigiau maitinti, tai kelt dukryte reikėjo 23:30. užmigau prieš teliką, žadintuvo nenusistačiau. 23:50 ibego į kambary, rėk pradėjo, kad man niekas nerūpi, kad jau priš 20min turėjome pradėt kelt. Pakalusiau, tai ka ji veikė, jei žinojo, ko neatėjo nepažadino. Tai pasakė, kad ai jai nepasakiau, kada reikia, paklausiau iš kur žino tada kad jau laikas, tai buvo užėjus kol maitinau ir matė kada baigiau. Man neatlaikė nervai. Žinoma ramiai numaudžaiu, dar pasisiūliau padėt pamaitinti, bet vėl juodas debesis virš jos galvos. Nuėjau miegot, nes ryte į darba, užmigti negaliu, ašaros rieda, širdis daužosi. Sėdžiu darbe ir galvoju, kad nenoriu aš grįžti į tokius namus. Gal turite minčiu ką man daryti? Jei taip ir toliau, tai ne žmonai, o mkan reikės psichiatro pagalbos.

P.s. ačiū kad išklausėt, nes nėr daugiau kam ir pasipasakoti.

kaip suprantu, kai zmonai leidziat pailset, tai ji namie ir ilsis, man asmeniskai, toks pasigulinejimas daug naudos neduoda, varykit zmona pasizmonet, bele kur uz namu sienu, visai kitoks pasiilsejimas vienai, galva pailsi, prasivedina. Kitas dalykas, tie velnio hormonai po gimdymo ne per viena men. susireguliuoja Is kitos puses kazkaip atrodo, kad visus keturis namu kampus ant peciu uzsikrovet. Ne per daug? Mano leliui beveik 3 sav. bet kazkaip namu ruosoj ir as pareigu turiu, taip ir dalinames su vyru. Islepinsit per dideli geruma, o po to i senas vezes sunku sugrizt bus

Senai aš viską užsikrovęs Turbūt nuo pat pažinties pradžios, bet čia mano toks būdas, viską pats. O dėl namų ruošos, tai pati sako, kad versčiau, bet kokiu budu, jei tik ką ne taip. Ko čia rėki ant manęs, pati žinau ką man daryt, dabar iš principo nieko nedarysiu. Pasakai, kad ji suirzus, o aš ramiai sakiau, tai ji iškart rėkia, žinoma aš bloga tu geras, na ir prasideda. O ką aš? Na atrodo kad jai poilsio reik, negalima nervinti. Reik kad su dukryte linksma mama būtų. Ir einu daryt visko, tuos kampus reikia gi kažkam laikyti O dėl išėjimo, tai ji tokia namisėda pas mane, irgi pagalvojau, kad bandysiu išvaryt, tik kad net nežinau kur ją išvaryt

Aš tik bijau, kad "nedavestu" manęs. Nes principingas labai, o jau atsiranda minčiu, kad reikia skirstis. Ir blogiausia, kad ir žinosiu, jog pačiam blogiau bus, bet vistiek padarysiu savaip. Žinoma kol kas tai tik blogos mintis,nes be proto myliu ir žmoną ir dukrą, bet jau sunerimau.

Dmitrijau, sunku Jums, sunku jai, sunku ir dukrelei. Niekas neateis i jusu namus ir napamojuos stebuklinga lazdele. Tai reikia tiesiog iskenteti,isgyventi. Susitarkite, kad ir jus turetumete laisva minutele SAU. Ir ji laika SAU. Taippat reikalingas laikas KARTU. Sakote, namiseda ji? Tai pakvieskite jos draugiu i svecius. Nupirkite bilieta i kina. Isleiskite i joga, baseina, spa. Nuveikite kanors kartu, eikite i parka tryse, vaziuokite i svecius. Jus tiesiog abu turite peryventi sias permainas ir remtis vienas i kita. Zinau, kad sunku. Ir taip pat zinau, kad jusu zmona myli jus - tai zinote ir pats. Pamenate ta " ir dziaugsme, ir varge" ? Kartu peryvene si laika busite stipresni.

Patarciau kreiptis profesionalios pagalbos. O is jusu puses galiu patarti apsisarvuoti tik kantrybe, pogimdyvine depresija yra baisus dalykas kartais privedantis motinas prie savizudybes. Pasikalbekit nuosirdziai, kodel visiems kartu neiseiti kur nors, gal ji nenori viena su dukryte eiti (as bijojau viena su dukryte viena iseiti apie pora menesiu), eikit ne pas draugus o i gamta, pasivaikscioti. Kad viska padedate esat saunus vyras, tai yra jusu seima, jusu artimiausieji zmones, del to verta stengtis. Beje, kartais gal vertetu paprasyti ir seneliu kad pabutu su dukrele bent pora valandu kol judu nueisit pvz i kavine ar kina. Sekmes ir kantrybe jums

echh... matyt reikia man dabar to palaikymo, ačiū už tą motyvavimą stengtis. Išeiname mes pasivaikščiot, į miestą išvažiuojame. Tik vat kol kas niekam mažosios palikt negalime. Na viena močiūtė tolokai, o su kitą kol kas nenorime turėti reikalu. mano mama labai jau kišasi ir turi milijona "gerų" patarimų, tai jai net baisu leliu palikti

Tikiuosi, kad atsileis biškuti ir gausis pašnekėti žmoniškai, nes žmona ne iš tų, kuri labai linkusi aptarinėti problemas, po pusmečio, taip, galime aptarti kas buvo.

Pykčiausia, kad čia tik man problemos kyla, jai viskas gerai. Jai tik aš blogas

Kokio amžiaus vaikelis, kad reikia kelti maitinti valandomis? Tegul miega, kiek nori..
Iš šono matosi, geras esi vyras, bet viskas turi ribas. Kokio amžiaus žmona? Dažnai, neprityrimas su vaikeliu ir jaunystė pagadina santykius..

Na mums tai pirmas vaikas, Dukrai dabar 5 savaitės, kelt reikia, nes mažokai svoris auga, daktarai liepė kol nepradės normaliai, kelt ir maitinti. mums su žmona po 27 metus. O patirties žinoma, kad nulis, taigi pirma ir nebuvo jaunesniu brolių seserų, kad augintume ir matytume kažką. Tai vaiko auginimas man asmeniškai jokių rūpesčių nekėlia, žmona lik irgi pakankamai šauniai susitvarko, bet namuose atmosfera paskutiniu metu. Aš ant įtampos pastoviai

Na, ne jaunikliai, ne po 21. Kad vaikas pirmas - visi tą patiria ir čia ne problema. Tau nekelia rūpesčiu, o žmona gal savimi nepatenkinta (priaugo daug svorio, kūnas tapo nebe toks ir pan), o išsilieja ant tavęs. Iš patirties galiu pasakyti tiek, kad žmonai reikia/ės dėmesio labai daug.. pirmą pusmetį, gal net metus, kol neįstos į vėžes. Suprantu, kad tokiu atveju save beveik reikės užmiršti, tačiau.. o kas belieka? Praeis tas etapas jai, pamatysi. Dabar beviltiška, bet reikia stengtis ir galvot, kad tai laikina. Išsiskirt, kaip du pirštus.. žinai tą posakį.. susidėjai daiktus ir išėjai pas tėvus/draugą/etc. Bet vėl gi, neaišku, kokia buvo draugystė jūsų iki vaikelio ir kiek laiko, kaip jinai tave šokdino ar buvo viskas gerai. Pagal tai gali ir spėti, į kokius santykius yra tikimybė grįžti arba ne.