Pogimdyvinė depresija, psichozė

Whatever2, būtinai kreipkitės į specialistus. Kai gauni tinkamą pagalbą, net akyse prašviesėja ir nustembi, kodėl taip ilgai neieškojai pagerėjimo. O kai Jums bus geriau, ir vaikiukai aprims. Patikėkit. Jums tikrai gali būti lengviau, nors dabar atrodo kad padėtis be išeities.

Nereikia kenteti ar laukti kol depresija praeis as irgi taip galvojau, du menesius kentejau. Vyras mate, kad kazkas man ne to, liepdavo susiimti, bet nebegalejau.Nemaniau, kaip gali padet vaistai, jei viskas smegenyse, nenorejau isvis nieko. Bet dabar jau puse esu zmogaus, labai dekinga savo psichiatrei uz pagalba ir parama. ir nieko cia gedinga, negalima zmogaus vadint psichiniu, cia busena, kuri staigiai ateina ir praeina. Mano seimoj mama ir senele su depresija kovoja daugybe met ir man tas atsitiko, nors gyvenime ji man buvo 2 kartus pasirodziu, pirma karta nesigydziau, bet per metus man 20 kg nukrito, atrodziau nekaaip. Dabar jau galiu atlikti buities darbus ir myleti savo dukryte...

Nu šaunu, kad išdrįsai kreiptis ir kad gyvenimas vėl tampa spalvotu

Ir adziaugiuosi, kad panaseju i zmogu, nes savijauta buvo siaubinga, net nenupasakosiu ka jauciau, o dabar pirma karta po gimdymo apsitvarkiau ir valgyt padariau, labai palaiko vyras:) ikiuosi pasveiksiu:)

ačiū visoms pasisakiusioms, už palaikymą ir padrąsinimą
Pradėjau gydymą, bet niekaip neatrenka man vaistų dbr geriu trečius antidepresantus, bet matau, kad ir šie netinka. Savijauta tikrai nekokia, bet kazkiek esu ramesnė, nors būna visko

Cikirinka, kaip sekas?

Šaunu, kad parašėte.
Kelias iš depresijos nelengvas, bet kažkodėl iš Jūsų žinutės atrodo, kad reikalai einasi į gerąją pusę. To ir linkiu!

Sveika sekasi tikrai gerai, jau pradejau antidepresantu mazinimo kursa:) Naudojau tik vienus, jie man iskarto tiko, salutiniu poveikiu nebuvo, ne tik melynes nei is sio nei is to atsirasdavo.Turiu dar maza vaika, ne metuku nera, bet su jsa bendrauju, pamilstu is naujo, dabar ji mano mazas spindulelis, kuris pradeda mano tamsius debesiukus issklaidyti.Mano psichiatre labai faina, gera, iskart patiko. Jau 6 menesiai, kai vyksta gydymas, per ta laika buvo visko, bet, kai nesigydziau, buvau ties baisia savizudybes riba, nepazinau saves, nesupratau kas darosi, vaiko negalejau ant ranku paimti, i ja ziureti, dabar del to labai pykstu ant saves ir gailiuosi, kad nebuvau tokia mama, kuria turejau buti.Bet istveriau, buna nerimas, bet jis trumpas, ir retas svecias, manau, kad jau einu reikiama linkme ir tikiuosi galutinai is to ussikapstyti? O kuo pasireiskia jums antidepresantu netikimas? Kaip jus dabar jauciates?

Kaip suprantu su visais maitinimais tenka atsisveikinti, kai israso antidepresantus ar yra tokiu kurie galimi maitinant mp

Jau ir mazinat fainiai, sveikinu Isivaizduoju, kaip nerealu. Kokie vaistai tiko?
O as jau nebezinau kelintus bandau, nu ir netinka man salutiniai poveikiai ivairus buna: galvos svaigimas smarkus, pykcio priepuoliai, mieguistumas, energijos trukumas, galeciau guleti ir nieko neveikti, visiskai nera nei sveikatos, nei nuotaikos kam nors ir t.t.

Siandien perskaiciau straipsni apie mamyte , kuri susirgo depresija po gimdymo. Tad sugalvojau savo patirtimi pasidalinti ir as. Visa nestuma, ir pries nestuma buvau ta veikli, besilaukianti mamyte, daug dirbau, sportavau, studijavau paskutiniame neekivaizdiniame kurse universitete, rasiau kursinius, vienu zodziu veikli mamyte. Pagimdziau per gera para, maziuke gime sveika, nors gimdymo metu retejo sirdies tonai, tad gimdant reikejo labiai stengtis, kad nereiktu daryt cezario. Po 3 dienu grizom namo visi, ir tada pirma karta pajutau, kad NEZINAU ka toliau daryti.pasijutau tokia nesaugi, kai tuo tarpu ligoninej jauciausi saugesne. Maziuke nuo 3 savaiciu pradejo verkti diena nakti. Iki metu laiko abu su vyru pakaitom naktimis budavom su verkiancia mazyte, net ciuzini kitam kambary turejom, kad kazkiek pamiegot. Labai mazai valge, nebeeme kruties, o as uzsispyrusiai norejau , kad ji valgytu mano piena,o ne misinuka. Tad iki metu su trupuciu nusitraukinedavau piena, nes kruties neeme. Nezinau, ar tas nuovargis, ar hormonai issprovokavo depresija.Jauciausi nelaiminga, niekam nereikalinga, uzdaryta namie. Kai mazyle kazkiek uzmikdavo vietoj to, kad pati prigulciau, lekdavau tvarkytis kambariu, rasyti mokslo darbu. Kai pagalvoju dabar, tikra nesamone,reikejo ir man miegot tada. Svoris per pirma menesi nukrito iki anoreksinio lygio, jauciausi nelaiminga, verkdavau tiek pat kiek ir vaikas, jauciau beprotiska nerima, kad kazkas atsitiks, kad kazkas blogai, sirdis tabaluodavosi nuo to nerimo, ar verks ar neverks, kiek suvalgys, kodel verkia, kodel man taip darosi...bijojau but su maziuke viena namie, bijojau kad verks, net nezinau ar mylejau ja taip, kaip mama turi mylet, bet tuo paciu metu niekur be jos negalejau, norejau ja saugoti, ginti, kad tik kazkas neatsitiktu...vis kankino baime, kad kazkas atsitiks. Aplinkiniai vis labiau klausdavo, kas tau yra, kodel tu tokia, kodel tiek sukudau, susiimk, baik , o man protas suvokia, kad viskas yra gerai, kad as turiu susiimti, baigti, o kunas ir jausmai neklauso visiskai. Tokia busena, kad suvoki, kad reikia pagalbos, suvoki, kad sergi, o kad kazkas ne taip, sakai sau susiimk pagaliau, o tuo pat metu plaukai siausiasi nuo nerimo ir nuo baimes. Dabar net negaliu ivardinti tos baimes ir nerimo objekto. Tiesiog nerimas. Daznai budavo, kad noredavau uzmigti ir neatsikelti...budavo ir daug blogesniu minciu...ir tai tesiasi daugiau nei metus. Aciu mamai, kuri labai palaike ir padejo. Vyras labai padejo maze auginti, bet manes nelabai suprato, vis sakydavo, kad susiimciau. Mano klaida buvo ta, kad iskart nesikreipiau i specialistus, o vis galvojau, kad jei pradesiu gerti vaistus, nebegalesiu maitinti pienuku dukrytes.nors kruties netnezinde, nuo 3 dienos gere is buteliuko mano pieneli, bet pienelio turejau , kas kelias valandas nusitraukinedavau, tai iki metu jo uztekau sociai. Po metu kreipiausi i psichiatra, paskyre vaistus, kelis kartus keite, kol pritaike. Tada pajutau visa motinystes grozi ir dziaugsma. Ir klausima sau:KUR AS BUVAU ANKSCIAU?gydymas tesesi 2,5 metu. Dabar as jau sveika ir dziaugiuosi kiekviena gyvenimo sekunde. Kiekvienai, kuri ta patiria sakau -nereikia gedytis, reikia ieskoti pagalbos. Dabar as tik suprantu, kad del mano ligos kentejau ne tik as,mano vyras, tevai, bet svarbiausia mano dukriukas. Uz tat dabar as galiu pasakyt kad esu pati patipati laimingiausia!

Aš vartoju ,,sertralinum'', dabar tik rytinius geriu 25 mg, vakarinių jau ke;etas mėnesių nebegeriu ir jaučiuosi gerai.Nes aš su šiais vaistais būdavau labai guvi, energijos užteko, baisu buvo, nes daugelis sako, kai vartoji AD atrodai kaip zombis, o aš buvau visai kitokia, savimi, tokia kokia anksčiau. O mano vyras tiesiog auksinis, per tą laiką, kai dar buvo sunku būdavo su vaikiukiu, mane palaikydavoi, kai atsirasdavo nerimo priepuoliai, apkabindavo, šalia būdavo, net pats ateidavo man paduot vaistų, nes žinodavo kada geriu. Labai bijojau, kad nesupras, bet po mano ggerėjimo, pats atsiprašinėjo, kad pradžioj toks buvo nesupratingas, ir negalvojau, kad tokia būsena yra siaubinga. Su kiekviena diena džiaugiausi savo mažuoju spinduliukiu, aš ją labai myliu ir su kiekviena diena džiaugiuosi, kad ji šalia manęs:) Jau gerai išsimiegu, į savo ritmą įeinu:)

Papildyta:


Baisus šitas dalykas ir dar taip ilgai kentėjot, aš jau po 2 mėnesių nebenorėjau gyventi, bet mano ginekologė iškart pastebėjo ir labai padėjo. Aš jau 4 dieną po gimdymo jaučiuosi ,,ne taip,,.Neghalėjau žiūrėt jokių laidų, viskas erzino, mažylė buvo tikrai labai gera ir rami, bet ja aš nesidžiaugiau visai, ant rankų beveik neimiau, maniau esu bloga ir niekam tikusi motina, kuri nesugeba mylėti savo vaiko. Kartais klausinėdavau savęs, kodėl kitos iškarto džiaugiasi, o aš negalėjau. Po gimdymo buvau visai silpna, negalėjau net poros žingsnių nueiti, iškarto griūdavau, nevalgiau nieko, visai nieko apie 2 mėnesius, nes valgyti visai nenorėjau. Ne tik save kankinau, bet ir kitus, kurie net nesuprato, kas man negerai.
Džiaugiuosi, kad jau išbridote iš to siaubingo košmaro, ir galite džiaugtis kiekviena diena, tas svarbiauia. O didžiausia stiprybė yra vaikas, dėl jo gali ištverti viską. Dabar ir pati suprantu, koks tai nuostabusir stebuklingas dalykas. Tik nereikia tylėti ir ilgai kentėti, nes kitaip gali išlikti siaubingos pasėkmės. Pati būdama pas psichiatrę mačiau, kaip moterys net nenorėdavo ten eiti, atvesdavo giminaičęiai.. Tad taip ir toliau jūs laikykitėsm stiprybės,nes mes moterys tokios esame

Mamytės, prašau sakykite toks kurios UK kreipėtės į psichologą ar nepasikeitė gydytojų požiūris į jūsų kaip motinos vaiko priežiūrą? Bijau, jog pasakius gydytojai, jog noriu pasikalbėti su psichologu ji gali pagalvoti, kad blogai prižiūriu savo vaiką, nenoriu papulti į kokius tai rizikos sąrašus ar pan. Prašau atsakykite tos kurios tikrai žino