Pogimdyvinė depresija, psichozė

skaiciau ir verkiau... viskas labai pazistama. gaila, kad apie tai (depresija- tikraja depresija) taip mazai kalbama.

Mano sesuo pries kelias dienas pagimde mergaite. as labai uz jau dziaugiuosi, taciau isgyvenu lyg pogimdyvines depresijos "atkritima". Mano sese isgyvena laimingas akimirkas, kuriu as nejutau, nes tuomet nejauciau jokio rysio su vaikeliu ir jo nenorejau. Nezinau kaip aprasyti savo busena... gal tai pavydas, ar kazkas panasaus. ji man pranesa kaip jai sekasi, kartais net apsiverkiu. galvoju va, kokia as nevykele, as to nesugebejau. zinau, kad nera prasmes saves grauzti, bet jauciuosi negerai.

gan pažystama situacija- svarbu prašyti pagalbos tiek artimųjų, o jei reikia ir medikų...

Sweikos,norejau suzinoti kokie jums buwo depresijos pozymiai?

Sveiko mamytes. Na ka pasidalinsiu savo istorija, birzelio 21 d pagimdziau sveika ir grazia dukryte, vaikas pirmas, labai laukiamas. Bet po 3 dienu pasijauciau kaip nesava, prasidejo panikos priepuoliai, baime, nerimas, negalejau net issimiegoti, vaiksciojantis zombis buvu, atsikeldavau po prakaitu, niekas nebedziugino, net vaikas erzino, nenorejau ant ranku paimti. Jai ne mano daktare, kuri pastebejo kas man nezinau kiek dar buciau kentejusi. Vaziavau pas psichiatra, israse antidepresantu, savijauta daresi geresne, bet kaip tycia pora dienu neisgeriau dozes ir vel viskas is naujo prasidejo, nelinkio to niekam, net ir priesui ir tikiuosi ir man visa ai su laiku praeis. Nes dar nesavam kailyje esu, ir apima baime, nerimas, ne nezinau kaip bus toliau....

Laba, gaila (nors gal ir gerai), kad tema ne tokia populiari.
Deja, bet jungiuosi ir as. Pirma zingsni jau zengiau, supratau, kad nebegaliu daugiau taip gyventi, noriu gydytis

Truputi pabumbesiu, kad keistai skaityti, kai daugelis cia raso, paliudejo, paverke, apsiramino ir depresija praejo. Tik kelias matau cia mamytes, kurios tikrai serga.

Visada buvau pikciurna, su polinkiu i depresines nuotaikas, bet kiti mane mate, visai kitokia. Taciau viskas pradejo rysketi, kai pastojus vos nepatyriau persileidimo. Visa trumpa nestuma, ligonine buvo kaip namai, gydytojai neslepe, kad neisnesiosiu vaiku, o gime vaikai gali neisgyventi. Visa laika itampa, nerimas ir baime, na ir aisku gulejimas lovoje.

Pagimdziau lb anksti, du giliai neisnesiotus mazylius, iki siol prisimenu gimdyma ir reakcija kai pirma karta pamaciau mazylius, maniau, is proto iseisiu, sirdis plys, norejau mirti. Gydytojai nedave jokiu garantiju, kad gyvens. Beveik 3 men praleisti ligonineje ir kiekviena diena, valanda, minute su baime, kad tik viskas butu gerai.

Buvau lb issekus. Kitas etapas grizimas namo, atrodo dziaugiausi, pradejau atsigauti. Taciau kita problema, vienas is vaiku klyke diena nakti, pirmus 4 men atlaikiau puikiai, bet klykimai vis stiprejo, galiausiai viskas manyje sprogo. Pradejau nebesivaldyti, tas klykimas pradejo varyti is proto, tik isgirsdavau klykianti vaika, mane pradeda purtyti, noris begti viska palikus, prasidejo isterijos, visa tai daejo, zodis aplinkiniu ne tas, arba padaro ka ne taip, siunciu kuo toliau, daiktai ne vietoje sudeti, pradedu pati klykti ir apsiverkiu kartais nebesusivaldau ir uzsaukiu ant kudikio, tada verkiu apsikabinus kruvinom asarom.

Suprantu, kad bus mane smerkianciu, nes ir pati smerkiu save, nzn kas vykstas su manim, as taip myliu savo mazylius, ir taip plysta sirdis, kad nebemoku dziaugtis kiekviena akimirka. O jie mano fainuoliai, stipruoliai
Papildyta:
Pas psichiatra dar nebuvau. KAi pasakiau SB, kad eisiu, jis tik atsove, o ka as visada sakiau? visada sakiau, kad tu psichine
Neturiu is jo palaikymo. Vis prisimenu nestuma, buvima ligonineje, niekada neapkabino ir nuosirdziai nepalaike. Visada tik girdejau, ramintis, ko bliauni o kai vaikui prasidejo isterijos, sulaukiau ir kaltinimu, kad esu kalta. Zinau, kad esu kalta.

Daznai aplanko mintys, kad vaikams bus geriau, jei manes nebebus. Zinau, kad jais tikrai bus gerai pasirupinta, bet poto pamastau, kad taip noriu pamatyti kaip jie auga

Nebenoriu su niekuo bendrauti, nebenoriu vaidinti, kad esu stipri ir su viskuo susitvarkau.

Taip pat, manau, kad cia jau nebedepresija, o psichoze. Gal teisus MB, esu psichine

galiu tik palinketi stiprybes ir paskatinti kuo greiciau kreiptis i medikus.Jei seimoje nera palaikymo nera gerai,vienai bus per sunku.
Negaliu sakyti,kad sirgau tikra pogimdyvine depresija,bet buvo sunki situacija.Sunkus nestumas,sunkus gimdymas,neramus vaikas.....anytos priekabiavimai.Ji norejo padeti turbut,bet viskas ejo per priekaistus.
Kaip ta isgyvenau nezinau,bet buvo nelengva buvau pikta nelaiminga kokius puse metu.Gal tiesiog reikejo priprasti prie nauju mamos pareigu.
Dabar laukiuosi antro ir siek tiek bijau.....

Sveikinu Viskas bus gerai

Deja, bet nebuvo ir nera to palaikymo. Jam tai tiek kazkokie mano kaprizai, nieko jis nenori girdeti, tik jis vieenas vargsas, tai persales, tai blogai jauciasi, o as turiu tyleti ir sedeti laiminga

Turiu palaikyma is savo mamos, anyta ne karta yra sakius, kad neisivaizduoja, kaip man viska reikejo isgyventi

Tai ir nebijok paprasyti tave palaikanciu pagalbos,pailsek ka nors skanaus pasigamink ar iseik valandziukei kur......man tas padedavo.

Atrodo jau viska isbandziau, kartais ir prisiverciu kur iseiti, ir su mazaisiais padukstu ir pan., bet tuo paciu, yra kazkas tokio, ko neina ar siuo metu, nemoku papasakoti. Tik per tuos pusantru metu supratau, kad grimztu vis gilyn ir be pagalbos nepakilsiu

Sunku, tai pripazinti, bet yra kaip yra. Noriu, kad didziausias mano turtas turetu laiminga mama ir grazia vaikyste

whatever2, aš manau, kad Jums vidinis nepasitenkinimas vyru ir jo vaidmeniu šeimoje į paviršių kyla, užtat ir jaučiatės dugne sėdinti. Atvirai pasakius, man visiškai nesuprantamas toks vyro požiūris į žmoną, savo vaikų motiną, šitoks palaikymo nebuvimas, žeminimas (tik jau nesakykit, kad išvadinimas psichine nėra žeminimas!). Niekuo nuostabaus, kad, negaudama palaikymo iš artimiausio žmogaus (na, bent jau turėtų būti artimiausias), Jūs negalite išlipti iš tos duobės.
Jūsų vietoje palikčiau vaikus kam nors ir nueičiau pas psichologą (ne psichiatrą). Tiesiog pati sau, vyrui nedetalizuodama, kur ir kodėl einu. "Kur eini?" - "Pasivaikščioti, noriu truputį laiko sau ir galvą pravėdinti". Ir viskas, daugiau sakyti nebūtina. Akivaizdu, kad pati viena nesusitvarkote su emocijomis ir mintimis, Jums reikalinga žmogaus iš šalies pagalba Konsultacijos nekainuoja daug pinigine išraiška, bet gali duoti nepamatuojamai daug emocine ir vidine savijauta Bent valandą per savaitę gal išeitų ištaikyti vizitams?

Jūs turit visas teises būti laiminga, nepaisant nieko - kas bebūtų buvę praeity, sunkumai, pašlijus sveikata, artimųjų nejautrumas, pačių artimųjų galbūt kažkokios psichinės bėdos, priskirtos etiketės (niekas neturi teisės jums jų lipdyti). Vaikams niekada niekada nebus geriau be mamos. Jei kas nors taip jums sako - niekšingai meluoja! Lipkit, išlipkit, atsiribokit nuo nesuprantančiųjų, siekit tikros pagalbos (jūs turit pilną teisę į ją, niekas negali šitos teisės iš jųsų atimt). Pasveikit dėl vaikų ir, svarbiausia, dėl savęs pačios. Štai jums balionas