onkologines ligos 13

Kaip mūsų chemikės laikosi? Gabija, įsiklausiusi į paskutinį mokslo žodį, prieš chemiją kiek pabadavo. O tu, adis, tikiuosi irgi? Bet tu ir šiaip nepersivalgai... Taip norėtųsi, kad patvirtintumėte šią hipotezę... Ir dar tikiuosi, jog šios chemijos yra ne baisiausios iš jau apturėtų. O kaip iš tikrųjų?

Ugni*nė namučiuose, šiandien vėl buvau pas ją, nes labai man gera ją matyti Taip vakar ji skaitė, bet nepykit kad nieko neparašė, dar neturi jėgų, o skaitė tai jūsų mielosios padrąsinimus, aprašytas istorijas kurias rašėte kai klausiau apie sepsį. Ji stiprėja, valgo, tėtis su mama labai rūpinasi dėl jos mitybos ir priežiūros, o nuotaiką kelia tai dukrytė kuri be galo laiminga, kad grįžo mamytė. Jau greitai parašys, pažadu

Drasos lyg ir pakanka...Leukocitai kaip orai - keiciasi, bet virs 3 nekyla...

Del Zoladex eisiu kovo pabaigoje pas chemoterapeute ir derinsim taktika ir strategija Nezinau ar gausiu be problemu (vertindama susidariusia situacija su brangiu vaistu skyrimu), bet labai tuo tikiu...

Stiprybes visoms kasdien ir visada...

Mano nuomonė: normalu. Esi jaunas žmogus. gal net laba jaunas žmogus. Dažnaiusia taip reaguoja vaikai: kupini gyvenimo džiaugsmo, tikėjimo ir pasitikėjimo. Mano vyresnėlės buvęs klasiokas Šarūnas Narbutas panašiai reaguoja. Jis dar įsijungė ir į visuomeninę veiklą, išreiškė savo poziciją, padėdamas ne tik sau, kitiems taip pat.

Dėl supratimo: kaip ne visus supranti tu, taip ne visi supranta tave. Kita vertus, jei nesupranta, tai gal ir nereikia, kad suprastų.
Rasu lanka rašė: mes per daug skirtingi. Skirtingai džiaugiamės, liūdim, pykstam. Skirtingai reaguojam ir į žinią- vėžys. Net tas pats žmogus įvairiais savo gyvenimo tarpsniais sureaguotų skirtingai. Vienaip vaikas, kitaip jaunas žmogus, dar trečiaip pats būdamas tėvu/mama ir augindamas vaikus. Vienaip, kai išgirsta pirmą kartą, kitaip kai atkrenta ir gydymas jau nebe pirmas, o sakykim - penktas. Jei pavyko taip reaguoti – puiku. Nuo to tik visiems geriau. Padedi ne tik sau, savo tėveliams, artimiesiems. Beje, nuo to kiek tu verktum ar bijotum – niekas nesikeistų, dėl to tu tikrai neišgytum.
Tik būtų gerai, kad ne niekintum kitų sergančiųjų jausmų ir potyrių, nesididžiuotum savo požiūriu, nemenkintum kitų išgyvenimų. Tai, kas tau yra mažiau nei prarastas širdžiai brangus daiktas, kitam yra katastrofa. Jam taip yra.


Vi_ taip gražiai pavadinai. Chemikės. Mielos asosiacijos: kažkada save tokia tik ir įsivaizdavau, kur nors labėj su kolbytėmis. Gyvenimas mėgsta paradoksus.
(Apibendrinimus apie gydymą parašysiu vėliau, kai jis bus baigtas. Dabar vartoju tabletes, tad pati chemija yra išsitęsusi. Šiandien įpusėjau pirmą dalį. Pradžia lengvesnė, žymiai. )

.GABIJA. mintyse su Jumis.
ragnez, jei operuos, lengvo ir greito gijimo, kuo greičiau sugrįžti į namus ir ne tik į namus, į sveikųjų-pasveikusiųjų pasaulį.
ugnin*uke- stiprėk mergyt.
SVETA K. gero atokvėpio.

Visoms kitoms

Aciu Toks geras tas atokvepis As taip dziaugiosi - kiekviena diena vis geriau Kaip nenooooriu i Kauna

Uoj ne,tikrai kitu neniekinu,kiekvienas skirtingai tai priimam ir as gerbiu ju poziuri,tik buvau is tu,kuri skatino juos ziureti pozityviau i tai ir tiketi savo pasveikimu.Aplink daug maciau ir buvau uz tuos zmones,kuriems reikia stiprybes.Tad visiems ir linkiu stiprybes ir tos pacios sveikatos

Sveikos, mielosios....
Senokai skaitinėju šį puslapį, ypatingai šią temą. Deja, gyvenimas ir man "padovanojo" šią ligą. Per 2008-uosius patyriau krūties operaciją, 6 "raudonas" chemoterapijas, plaukų netekimą, 25 švitinimus. Ir dar - atleidimą iš darbo (tiesa, tiesiog neįtikėtina, bet būdama gerokai pagyvenusi įsidarbinau), mamos mirtį.... Žodiu, metai buvo sudėtingi, labai laukiu pavasario. O rašau tik todėl, jog labai reikia pasišnekėti su bendramintėmis, nes naujajame darne apie mano ligą niekas nė nežino

Sakyčiau normali reakcija Nors tikrai nedidelė dalis pacientų nepatiria šoko išgirdę "JUMS VEŽYS". Kaip supratau, Tau jo taip pat nebuvo?
Beje, kokia liga? Limfoma?



Šarūnas tikrai šaunuolis, daug darbų nudirbo šitoj srity
Bet vėlgi - vienaip ligą išgyveni, kai gauni agresyvų gydymą ir kai tokio net nesi patyręs. Nei Šarūnas, nei aš nesam gavę jokios chemoterapijos, gulėję dienų dienas ligoninėj ir pan. Mes gavo naujausią ir moderniausią gydymą, kuris net varginančių šalutinių poveikių neturi. Tokiam fone lengva išlikt optimistu, nes net nelabai pajunti, kad tai VĖŽYS.
Kai manęs klausia kaip aš sugebu išlikt stipri ligoje, paprastai atsakau, kad su tokia liga net nesijauti ligonis aš tikrai nežinau, ar nepradėčiau panikuot, jei staiga mano lėtinė liga suprogresuotų į kokią ūminę leukemiją. Ir ar dar būtų ta stiprybė, kai tinkamo donoro neturiu.
Pamenu, kai po gimdymo gavau parsinešt namo interferoną. Čia buvo mano didžiausias siaubas, kas pamena Gulėjo šaldytuve tie milteliai su adatom ir švirkštais, o aš kasdien meldžiausi, kad tik nereiktų man jo naudot. Kai vyras leisdavo į pilvą fraksipariną kas vakarą skaičiuodavau kiek dar tų ampolių liko. Baisu man ir adatos, ir pilvo gaila buvo Jau nekalbant, kad reiktų chemiją lašinti. Kai viso to nesi patyręs, lengva ir optimistu būt, ir vėžiu sirgt, ir kitiems pacientams padėt.

Kaži kaip MOU sekasi, turbūt jau santaruose guli. Gal prisijungs prie interneto, ten yra tokia galimybė.

Labas
Na šiam kartui jokiomis dietomis neeksperimentavau, nes po sunkios operacijos vos mėnuo ir nežinojau kokia bus chemo.
Vakar suleido chemo , šiandien ryte susileidau Zofrano ir nieko nejaučiu blogo , jokios chemo atrodo neleido.Kai prismenu, po kiekvieno cis platinos leidimo po 6 siaubingo tąsymo dienas, negaliu patikėti, kad taip gali nieko nevykti.
Taip gali visą gyvenimą gydytis ir nebijoti nei vėžio , nei gydymo.Na gal , kad pirma diena ir dar toksinų neprisikaupė.
Nesuprantu ar prieš 3 metus tokių vaistų nebuvo?
Pasivaikščiojau , tik kaime vanduo , purvas ir sniego sąlos.Teko autis botus.

Sveta linkiu gerai išnaudoti kiekvieną "atostogų" dieną. Man sekantis leidimas balandžio 6 d. Ar tuo metu būsi Klinikose? Jei taip aplankyčiau.

Ugn*ine džiaugiuosi tavo pergale

Adis pradėjom kartu "darbelį" , tai palinkėkim viena kitai , kad tai būtų pati sėkmingiausia - pergalinga mūsų chemo .

Visoms siunčiu elfą su didžiausiais linkėjimais pasveikti ir išlaikyti širdyje ramybę , pasitikėjimą , kad viskas bus gerai.

Pas mus seimoje liudesys-savaitgali palaidojom teveli,paliko mus 5 moteris(seseris ir mama per kovo 8 diena),negaliu su tuo susitaikyti,kaltinu save kad daug ko nepadariau,kad jis dar pagyventu,(sirgo plauciu veziu),nerandu ramybes,kaip su tuo susitaikyti?

Uzjauciu... Tik laikas gydo.......
Papildyta:

As praktikuoju Reiki. Puse metu tik tuo uzsiimu. Labai mane trauke...lyg kviete Nezinau kas bus toliau, bet man malonu jausti kai energija teka per delnus ir ramina siela ir kuna

Aciu,Gabija Busiu,nes nuo kovo 23 menesi mazdaug tas svitinimas bus.Parasysiu i AZ tel.savo,kai busi klinikose,parasyk sms,arba paskambink

Sindi uzjauciu Laikykis! Ir nekaltink saves,toks gyvenimas