QUOTE(astaxa @ 2009 02 26, 11:53)
mano dukrytei diagnozuotas apsinuodijimas sunkiaisiais metalais (Švinu).
......aš vaikystėje palei autostradą grybus rinkdavai ir valgydavom (tais laikas benzinas-su švinu būdavo) jokie plaukai nenuslinko..
....nuodijamės gyvendamos namuose? gal puodas kokis šviną išskiria...
Sunku išsisaugoti ypač šiais civilizuotos visuomenės laikais.
Maistas plastmasinėse pakuotėse, pridėta visokių stabilizatorių, skonio gerintojų. Rašiau, jog ir vaistai, vitaminai kapsulėse. Net tie visi stebuklingi papildai: chitozanai, cholikanai, kordicepsas ir t .t. Dar turint galvoje, jog Kinijoje stebuklai gaminti...Visi gamintojai teigia: saugu, belieka tikėti.
Daugelis mano, jog tai šių laikų problemos, bet aš, kaip
astaxa, turiu analogišką vaikystės patirtį. Tais laikais nebuvo nei plastmasės pakuočių, nei stabilizatorių, nei normalaus maisto. Duona tokia, kad springdavai, bet gal sveika buvo...Tėveliai kaip ir daugelis džiaugėsi kolektyviniu sodu ir jo teikiamomis gėrybėmis. Viskas savo: svogūnai, burokėliai, nuostabios kriaušės, obuoliai ir vyšnios ir, manau, didelė dozė švino. Neišmanė, nežinojo, niekas apie tokius dalykus, tarybiniais laikais nekalbėjo. Sodas buvo labai patogioje vietoje, šalia pat namų, gal 10 min., tik prie pat pagrindinio kelio Marijampolė (Kapsukas tada buvo)-Kaunas, plentu vadindavom, jis už kokių 12-15 m, tikrai ne daugiau, kiek mašinų su tuo švininiu benzinu pravažiavo!!! Aš tą sodą labai puikiai prisimenu jau gal nuo kokių 3-4 metų, visuomet šlamšdavau krapus saujomis. Apsidairau mama nemato, raunu ir į burną.... Sodą pardavė tik po gerų 20 m., kai atsirado galimybė parduoti. O tada gaudavai paskyrimą sodui ir džiaugdavaisi, nelabai lengva gauti buvo. Vėliau sodus skyrė užmiesčiuose, nes žmonės mašinas įsigijo.
Tėveliai dar daržus turėjo: šalia geležinkelio Marijampolė-Kaunas, ir labai patogu, nelabai nuo namų toli. Kokie garvežiai važiuodavo, o jau dūmai, kaip gražu būdavo...Užaugau valgydama savas daržoves ir vaisius...
Labai daug kepindavausi saulėje, buvau laukinis vaikas, o mamytė sakydavo: saulutė nuo visų ligų gerai, vitamino D šaltinis. Ragindavo ir skatindavo saulutėje būti. Aš klausydavau, buvau šokoladinė be soliariumų. Kai tik vasara, aš ant balkono: knygą į rankas ir skaitau. Namas miesto pakrašty, niekas nemato, tai su maudomuku ir leidau paauglystės vasaras. Mama sakydavo, nereikia Palangos, Palanga mūsų balkone. O ką dabar apie saulutę šneka..
.Taip, kad kur kada ko mes galėjome prisigaudyti sunku suprasti, kaip su Astaxos dukryte.
Pas mus Šiauliuos buvo toks karinis miestelis Zokniai. Šalia aviacijos bazė, lėktuvų remonto gamykla. Tai pildavo neišnaudotą aviacinį benziną ant žemės. Gudresni iš tos žemės semdavo gręžinius tolėliau pasidarę ir dyzelino, ne bet kokio aviacinio turėdavo. Buvo kilęs baisus skandalas, šalai esančio bendrabučio vaikams nustatyta ūmus apsinuodijimas gyvsidabriu, ištyrė visas bendrabutis turėjo gyvsidabrio foną. Gal kažkas kažkada parsitempė ką nors iš tos bazės ir pasidėjo kokiame sandėliuke, ar detalę, ar kokį karinį įrenginį, ar dar ką nors, supaisytsi. Betvarkė visur buvo. Draugė tame rajone gyveno, sveika, kaip sveika ir jos mamytė, sesės, o tėvelis (dirbo toje remonto gamykloje) senatvėje susirgo vienu iš kraujo vėžių. Niekas net nesiaiškina kodėl, dabar berašydama visą šitą istoriją kažkaip prisiminiau. Manau, gerai pamąsčius daug tokių istorijų rasim. Lygiai kaip ir mano vyro gimtuosiuose Plateliuose, visi miškai buvo prikišti raketų, kaip ir Kazlų rūdos...gretimoje Latvijoje dar ir dabar žmonės pajūryje baltuoju fosforu apsidegina, ypač atvykėliai, džiaugiasi radę gražaus gintaro. Kariuomenės palikimas. Nuo vienų skaudulių (milžiniškų kiekių trąšų, armijos palikimo, asbesto, smalkių) apsivalom, kiti užima jų vietą, maximų produkcija, tie patys kompiuteriai, mobilieji, automobilių smogas ir pan. dalykai...
Bandau issivaizduoti,kaip jums sunku ir skaudu 
