Sveikutės,
Mergaitės,
Taip pridiskutavot šiandien
, kad ir aš šiek tiek apie tuos išgijimus pasisakysiu. Šiandien buvau rytinėse pamaldose bažnyčioje. Uždegiau žvakutes už mamytės sveikatą ir už Jūsų sveikatą ir stiprybę. Na, pamokslas buvo kaip pagal užsakymą. Apie ligonius. Ir apie tikėjimą - kiek jo yra - pasveikti. Kad ne viskas, ką sako aplinkiniai (gerą ar blogą) gali atvesti į išgijimą. Pats svarbiausias veiksnys - PATIES LIGONIUKO TIKĖJIMAS PASVEIKTI, BET PASVEIKTI IR DVASIŠKAI IR FIZIŠKAI. Tikėti net ir tada, kai kitiems atrodo, jog nebėra vilties. Neleisti sau pasiduoti net menkiausiai abejonei dėl išgijimo. Nes taip dažnai būna, kad atrodo, kad jau esi susitvarkęs savo dvasinį gyvenimą, bet menkiausia replika iš pašalies ima ir sugriauna tą tikėjimą, kad "pasieksiu fizinę sveikatą". O fizinės sveikatos niekada nepasieksi, jei sirgs dvasia. Turi vyrauti darna ir nesugriaunamas tikėjimas.
Na, nemoku pasakyti kunigo žodžiais, bet tos tiesos atrodo taip žinomos, bet kai jas dar ir dar pakartoja....
Na, "pasikrauni". Viską perdaviau mamytei, bet taip gaila, kad ji negirdėjo. Iš antrų lūpų yra iš antrų.
Visoms Jums geros visapusiškos sveikatos.