Sea, nebegaliu...neimanoma Paskaiciau atsiliepimus apie ta monitoriu, tai taip ir raso- too juicy, too neon... kai kam gerai po calibration, kitas raso netinkamas visai fotografijai... O ne fotografams labai patinka "grazios", ryskios spalvos
Spalvu nebegaliu apkesti, ka bedaryciau jos neonines ir viskas...manualy nieko nepadarysiu... Nezinau ar pirkti "vora", ar nesti grazinti...grazinti teks su visu kompu, nes pirkom costco kaip "set". Tai va...privargau.
O nuotraukas kurias turiu mamytei vienai paruosti darysiu su laptopu siandien. Va ir naujas dziaugsmas
Tiesa "vora" radau uz padoria kaina
My Webpage
Labuks
užjaučiu
Aš kažkaip irgi pradedu galvot kad gal kas negerai su mano 50-uku, nes dabar pastebėjau kad fokusuojant į tą pačią vietą , tik keičiant tašką, viename fokusuoja, o kitame žiūrėk jau nebe Nu ir irgi kokie 95 proc. foto grynas muilas, kai atrodo tikrai neturėtų taip būti
man labai patinka
irgi faina, spalvos labai gražios
o šitas jau kiek užspaustas ir oda per mėlyna jau
spalvos mergaitės liuks, tik fonas nelabai, kiek blaško
drąsiau drambly nieko nebėr
įdomi nuoroda
norėjau rašyt kad gal brokas koks, bet kaip suprantu ten jau toks yra tas monitorius Tada turbūt geriausia bus pasikeisti
QUOTE(sayonara @ 2009 02 15, 16:19)
na ką, priimu užuojautas - visiškai parėjo mano 50 mm,
užjaučiu
Aš kažkaip irgi pradedu galvot kad gal kas negerai su mano 50-uku, nes dabar pastebėjau kad fokusuojant į tą pačią vietą , tik keičiant tašką, viename fokusuoja, o kitame žiūrėk jau nebe Nu ir irgi kokie 95 proc. foto grynas muilas, kai atrodo tikrai neturėtų taip būti
QUOTE(Sea_ @ 2009 02 16, 03:00)
turiu viena darba,kuri noriu parodyti, bet ir geda
man labai patinka
QUOTE(Grethenn @ 2009 02 16, 14:45)
Komentarams
irgi faina, spalvos labai gražios
QUOTE(Grethenn @ 2009 02 16, 17:24)
O cia dar, is esmes man patinka, bet matau kad pirstai issilieja, tas maiso vaizdui, ir siaip kadre siokia tokia betvarke
o šitas jau kiek užspaustas ir oda per mėlyna jau
QUOTE(Sea_ @ 2009 02 16, 18:21)
Va ka Saules Pugos pamokos deka ismokau padaryti
QUOTE(Sea_ @ 2009 02 16, 22:04)
bandziau pastelines spalvas gauti
spalvos mergaitės liuks, tik fonas nelabai, kiek blaško
QUOTE(Karbynė @ 2009 02 16, 22:26)
o ašššš gal labiau kompleksuoju
drąsiau drambly nieko nebėr
QUOTE(Karbynė @ 2009 02 17, 17:18)
o aš tą pačią aną sumanipuliavau Bijau rodyt, bet mat jį bala
QUOTE(Sansara @ 2009 02 17, 18:51)
ne visos foto man patiko, bet kai kurios man tip top "moters netiketas kampas"
įdomi nuoroda
QUOTE(c-girl @ 2009 02 17, 21:17)
As niekaip niekaip nesusitvarkau su naujo monitoriaus spalvom...neonines nors uzmusk
norėjau rašyt kad gal brokas koks, bet kaip suprantu ten jau toks yra tas monitorius Tada turbūt geriausia bus pasikeisti
Richard Avedon
Richard Avedon gimė 1923 m. gegužės 15 d. Niujorke. Jo tėvai buvo žydai, emigravę iš Rusijos 19 a. pabaigoje. Pirmas Avedono portretas buvo žymaus Rusijos kompozitoriaus Sergej Rachmaninovo, kurį jis padarė būdamas 10 metų (dabar šis portretas yra dingęs). Vaikystėje Avedonas svajojo tapti poetu, jo literatūriniai gabumai pasireiškė redaguojant kartu su James Baldwin Klintono vidurinės mokyklos žurnalą The Magpie. 1941 m. tapo Niujorko vidurinių mokyklų poetų konkurso laureatu. Tačiau fotografija jam pasirodė patrauklesnė, nes taip jis galėjo greičiau išreikšti save ir savo emocijas. Po tarnybos JAV karo
laivyne (kur teko padirbėti ir fotografo padėjėju), 1944 m. Avedonas susirenka savo darbų portfolio ir vyksta pas žymų dailininką dizainerį , tuometinį Harper`s Bazar meno direktorių Aleksej Brodovič , kur studijuoja ir tuo pat metu pradeda dirbti Vogue ir Harper`s Bazar žurnaluose. Su žinomais madų fotografais (tokie
kaip Irving Pen ir kt. ) pradeda formuoti naują požiūrį į madą, padeda pamatus fashion fotografijai. Avedonas dirba su žinomais modeliais ir vienas iš žinomiausių to meto portretų yra nuostabiosios Dovimos portretas su drambliais.
Avedonas su Brodovičiumi pradirbo ilgą laiką, juos siejo daug bendrų darbų ir projektų, tačiau santykiai su juo visada buvo sudėtingi, vyravo mokytojo-mokinio sindromas. Pats Avedonas jau po mokytojo mirties su kartėliu pasakė : Jis taip ir mirė nė karto nepagyręs manęs.
1956 m. kai Avedonui buvo 33 metai, apie jo ankstyvą karjerą mados pasaulyje buvo pastatytas filmas Fanny Face, su Fredu Astaire ir Audrey Hepburn. Pats Avedonas jame dalyvavo kaip meno konsultantas. O 1958 m. Kai Avedonui buvo 35 metais, žurnalo Popular Photography įtraukiamas į pasaulio 10 ies geriausių fotografų sąrašą. 1966 m. baigiasi Avedono bendradarbiavimas su Harper`s Bazaar ir nuo tada iki 1990 m jis dirba etatiniu Vogue fotografu. Paskutiniais metais, nuo 1992 m Avedonas dirbo etatiniu fotografu dienraštyje The New Yorker.
Keletas mados fotografijų:
Audrey Hepburn,New York, sausis 1967
Veruschka, New York, Sausis 1967
Twiggy, Paris studio, 1968.
Nasstasja Kinski , Los Angelles, 1981
John Galliano, 1999
Richard Avedon gimė 1923 m. gegužės 15 d. Niujorke. Jo tėvai buvo žydai, emigravę iš Rusijos 19 a. pabaigoje. Pirmas Avedono portretas buvo žymaus Rusijos kompozitoriaus Sergej Rachmaninovo, kurį jis padarė būdamas 10 metų (dabar šis portretas yra dingęs). Vaikystėje Avedonas svajojo tapti poetu, jo literatūriniai gabumai pasireiškė redaguojant kartu su James Baldwin Klintono vidurinės mokyklos žurnalą The Magpie. 1941 m. tapo Niujorko vidurinių mokyklų poetų konkurso laureatu. Tačiau fotografija jam pasirodė patrauklesnė, nes taip jis galėjo greičiau išreikšti save ir savo emocijas. Po tarnybos JAV karo
laivyne (kur teko padirbėti ir fotografo padėjėju), 1944 m. Avedonas susirenka savo darbų portfolio ir vyksta pas žymų dailininką dizainerį , tuometinį Harper`s Bazar meno direktorių Aleksej Brodovič , kur studijuoja ir tuo pat metu pradeda dirbti Vogue ir Harper`s Bazar žurnaluose. Su žinomais madų fotografais (tokie
kaip Irving Pen ir kt. ) pradeda formuoti naują požiūrį į madą, padeda pamatus fashion fotografijai. Avedonas dirba su žinomais modeliais ir vienas iš žinomiausių to meto portretų yra nuostabiosios Dovimos portretas su drambliais.
Avedonas su Brodovičiumi pradirbo ilgą laiką, juos siejo daug bendrų darbų ir projektų, tačiau santykiai su juo visada buvo sudėtingi, vyravo mokytojo-mokinio sindromas. Pats Avedonas jau po mokytojo mirties su kartėliu pasakė : Jis taip ir mirė nė karto nepagyręs manęs.
1956 m. kai Avedonui buvo 33 metai, apie jo ankstyvą karjerą mados pasaulyje buvo pastatytas filmas Fanny Face, su Fredu Astaire ir Audrey Hepburn. Pats Avedonas jame dalyvavo kaip meno konsultantas. O 1958 m. Kai Avedonui buvo 35 metais, žurnalo Popular Photography įtraukiamas į pasaulio 10 ies geriausių fotografų sąrašą. 1966 m. baigiasi Avedono bendradarbiavimas su Harper`s Bazaar ir nuo tada iki 1990 m jis dirba etatiniu Vogue fotografu. Paskutiniais metais, nuo 1992 m Avedonas dirbo etatiniu fotografu dienraštyje The New Yorker.
Keletas mados fotografijų:
Audrey Hepburn,New York, sausis 1967
Veruschka, New York, Sausis 1967
Twiggy, Paris studio, 1968.
Nasstasja Kinski , Los Angelles, 1981
John Galliano, 1999
Ir nors Avedonas išgarsėjo kaip mados fotografas, jo dižiausias pasiekimas ir aistra fotografijoje buvo portretai. Avedonas padarė daugybę žinomų žmonių portretų: rašytojų, aktorių, muzikantų , menininkų, politikų, bankininkų, mokslininkų ir t.t. Jo darbuose atsispindi visa epocha, dalis istorijos. Avedono portretuose matome ne žvaigždes , o asmenybes, aktorius, personažus. Tie portretai tarsi priartina įžymybes prie paprastų žmonių- paprastai jie būdavo gerai apšviesti, baltame fone, be jokių papildomų detalių (ypač Avedonas nemėgo tokių dalykų, kaip fotografuoti rašytoją su knyga ar pan.), jie parodo kad ir įžymūs žmonės būna pavargę, pikti, iškamuoti, nelaimingi ir t.t. Ir atvirkščiai paprasti žmonės tarsi priartėdavo prie įžymybių, nes Avedonas sugebėdavo jų kasdienybėje rasti gyvenimo džiaugsmą. Žiūrint į Avedono portretus stebina jo gebėjimas pamatyti ir parodyti žiūrovui pačią fotografuojamo žmogaus esmę. Tai gali būti menkiausia detalė- lengvas mostas, užmerktos akys, įsijautus į dainą, skrendanti plaukų sruoga, užlaužtos rankos, skeptiška nežymi šypsena ir nuklydęs į ateitį žvilgsnis, ištepliotas veidas , ar bet koks menkiausias bruožas išduodantis tai, kas svarbu jo herojui, ką jis veikia.
Avedono gyvenimas palyginti buvo ramus, be didelių iššūkių, galima sakyti kad jį visada lydėjo sėkmė. Dramatizmas , taip būdingas jo darbams nesiejamas su jo autobiografija ar menine išraiška, tai Avedono gebėjimas matyti, įžvelgti. Būtent žmogiškumas padėjo jam sukurti daugybę ypatingų portretų ir kiekvienu atveju tai yra ne tik portretas bet ir gyvenimo, likimo versija.
Iki 60 ųjų pabaigos Avedonas naudojo vidutinio formato Rolleflex kamerą. Ši kamera, laikoma juosmens lygyje, žiūrint iš viršaus į vaizdo ieškiklį, buvo tarsi fotografo kūno tęsinys. Energingas ir lankstus Avedonas tarsi šokdavo su ja, įelektrindamas atmosferą studijoje. Kamera tarsi pagimdydavo vaizdą- pareiškė Avedonas viename iš savo interviu, - Žiūrėdamas į kamerą aš niekada nemačiau žmonių, kurie buvo anoje kameros pusėje, jie tik žiūrėdavo į mane ir portretas tarsi atsirasdavo savaime.
1969 m. Avedonas pradėjo naudoti didelio formato kamerą Deardorff, kuri buvo didelė ir gremėzdiška, bei reikalavo papildomos įrangos. Bet tai buvo naujas bendradarbiavimo tarp fotografo ir fotografuojamo objekto būdas, kuri buvo tarsi varžybos kas kurį nugalės. Čia nėra švelnios maskuojančios šviesos, nėra įprastų kompozicijų, nėra viliojančių pozų ar pasakojimo. Aš turiu tik baltą foną, žmogų kuris man yra įdomus ir veiksmą, kuris vyksta šiuo metu tarp mūsų sakė Avedonas.
Avedonas savo portretus įamžino keletoje albumų, taip pat surengta daugybė jo asmeninių parodų. Tačiau jo kūrybos viršūne laikomi du portretai, tai mirštančio tėvo portretas, tiksliau gal būtų paskayti serija portretų, keletos paskutinių jo gyvenimo metų ir žinoma bitininko, su nutūpusiomis ant nuogo kūno bitėmis, portretas.
Jacob Israel Avedon, 1973
Ronald Fischer (1981)
Ir keletas kitų portretų
Marian Anderson, contralto, New York City, June 30, 1955
June Leaf, scoulptor, Mabou Mines, Nova Scotia, July 17, 1975
Lee Friedlander, photographer, 2002
Maurizio Cattelan, artist, 2004
Papildyta:
Šalia žinomų žmonių Avedonas fotografavo ir paprastus žmones.. Tai ypač gerai atsispindi jo projektas In The American West. Šis projektas- tai portretai paprastų Vakarų Amerikos žmonių. Nuo 1979m. iki 1984 m. Avedonas apvažiavo 17 valstijų ir 189 miestų, kad nufotografuotų 752 žmones, kurių veidai visam laikui liko ne tik Amerikos, bet ir pasaulio istorijoje. 1985 m. buvo išleistas albumas. Šis projektas amerikiečių buvo vertinamas labai prieštaringai, jie nelabai norėjo matyti savo tikrųjų veidų tose nuotraukose. Aš fotografavau tai, ko visi bijo: senatvę, mirtį ir nusivylimą gyvenimu-taip šį albumą apibūdino Avedonas. Visi Niujorko muziejai atsisakė eksponuoti šią seriją, pirmas šių darbų pristatymas visuomenei įvyko Amon Carter Museum, Fort Worth, Teksaso valstijoje ir jau po to buvo publikuojama eilėje kitų Amerikos muziejų ir galerijų.
Keletas nuotraukų iš šitos serijos:
Portretas - tai ne atspindys.
Momentas ar vaizdas transformuotas į nuotrauką jau nėra faktas, bet nuomonė. Fotografijoje jau nėra netikslumo - visos nuotraukos yra tikslios. Bet nei viena jų nėra tiesa.
Šie Richard Avedon žodžiai gerai perteikia šio mados ir portreto meistro poziciją. Už savą braižą ir atidumą fotografuojamam jį myli daugelis.
Gerokai daugiau jo nuotraukų galima pažiūrėti jo psl. http://www.richardavedon.com/
Taip pat yra interviu su juo http://www.youtube.c...h?v=wB0S1QfIvVM
Ačiū už dėmesį
Papildyta:
Dar skaitant apie Avedoną, radau sau vieną fotografę - Lillian Bassman , jos darbų yra Čia
Tai labai patiko jos darbuose derantis lengvumas ir grafika.
Avedono gyvenimas palyginti buvo ramus, be didelių iššūkių, galima sakyti kad jį visada lydėjo sėkmė. Dramatizmas , taip būdingas jo darbams nesiejamas su jo autobiografija ar menine išraiška, tai Avedono gebėjimas matyti, įžvelgti. Būtent žmogiškumas padėjo jam sukurti daugybę ypatingų portretų ir kiekvienu atveju tai yra ne tik portretas bet ir gyvenimo, likimo versija.
Iki 60 ųjų pabaigos Avedonas naudojo vidutinio formato Rolleflex kamerą. Ši kamera, laikoma juosmens lygyje, žiūrint iš viršaus į vaizdo ieškiklį, buvo tarsi fotografo kūno tęsinys. Energingas ir lankstus Avedonas tarsi šokdavo su ja, įelektrindamas atmosferą studijoje. Kamera tarsi pagimdydavo vaizdą- pareiškė Avedonas viename iš savo interviu, - Žiūrėdamas į kamerą aš niekada nemačiau žmonių, kurie buvo anoje kameros pusėje, jie tik žiūrėdavo į mane ir portretas tarsi atsirasdavo savaime.
1969 m. Avedonas pradėjo naudoti didelio formato kamerą Deardorff, kuri buvo didelė ir gremėzdiška, bei reikalavo papildomos įrangos. Bet tai buvo naujas bendradarbiavimo tarp fotografo ir fotografuojamo objekto būdas, kuri buvo tarsi varžybos kas kurį nugalės. Čia nėra švelnios maskuojančios šviesos, nėra įprastų kompozicijų, nėra viliojančių pozų ar pasakojimo. Aš turiu tik baltą foną, žmogų kuris man yra įdomus ir veiksmą, kuris vyksta šiuo metu tarp mūsų sakė Avedonas.
Avedonas savo portretus įamžino keletoje albumų, taip pat surengta daugybė jo asmeninių parodų. Tačiau jo kūrybos viršūne laikomi du portretai, tai mirštančio tėvo portretas, tiksliau gal būtų paskayti serija portretų, keletos paskutinių jo gyvenimo metų ir žinoma bitininko, su nutūpusiomis ant nuogo kūno bitėmis, portretas.
Jacob Israel Avedon, 1973
Ronald Fischer (1981)
Ir keletas kitų portretų
Marian Anderson, contralto, New York City, June 30, 1955
June Leaf, scoulptor, Mabou Mines, Nova Scotia, July 17, 1975
Lee Friedlander, photographer, 2002
Maurizio Cattelan, artist, 2004
Papildyta:
Šalia žinomų žmonių Avedonas fotografavo ir paprastus žmones.. Tai ypač gerai atsispindi jo projektas In The American West. Šis projektas- tai portretai paprastų Vakarų Amerikos žmonių. Nuo 1979m. iki 1984 m. Avedonas apvažiavo 17 valstijų ir 189 miestų, kad nufotografuotų 752 žmones, kurių veidai visam laikui liko ne tik Amerikos, bet ir pasaulio istorijoje. 1985 m. buvo išleistas albumas. Šis projektas amerikiečių buvo vertinamas labai prieštaringai, jie nelabai norėjo matyti savo tikrųjų veidų tose nuotraukose. Aš fotografavau tai, ko visi bijo: senatvę, mirtį ir nusivylimą gyvenimu-taip šį albumą apibūdino Avedonas. Visi Niujorko muziejai atsisakė eksponuoti šią seriją, pirmas šių darbų pristatymas visuomenei įvyko Amon Carter Museum, Fort Worth, Teksaso valstijoje ir jau po to buvo publikuojama eilėje kitų Amerikos muziejų ir galerijų.
Keletas nuotraukų iš šitos serijos:
Portretas - tai ne atspindys.
Momentas ar vaizdas transformuotas į nuotrauką jau nėra faktas, bet nuomonė. Fotografijoje jau nėra netikslumo - visos nuotraukos yra tikslios. Bet nei viena jų nėra tiesa.
Šie Richard Avedon žodžiai gerai perteikia šio mados ir portreto meistro poziciją. Už savą braižą ir atidumą fotografuojamam jį myli daugelis.
Gerokai daugiau jo nuotraukų galima pažiūrėti jo psl. http://www.richardavedon.com/
Taip pat yra interviu su juo http://www.youtube.c...h?v=wB0S1QfIvVM
Ačiū už dėmesį
Papildyta:
Dar skaitant apie Avedoną, radau sau vieną fotografę - Lillian Bassman , jos darbų yra Čia
Tai labai patiko jos darbuose derantis lengvumas ir grafika.
super pristatymas
aš ten bežiūrėdama dar radau visai neblogą nuorodą http://community.liv...nal.com/ruguru/
aš ten bežiūrėdama dar radau visai neblogą nuorodą http://community.liv...nal.com/ruguru/
C-girl... Tikrai ne visi monitoriai tinka profesionaliam fotografijų redagavimui, gal kiek paskubėjai, gal reikėjo paanalizuot rinką ir pasidomėt. Va čia neblogas straipsnis vieno vyruko, kuris aprašė savo kryžiaus kelius renkantis: http://www.mikasbink...icle=monitoriai Gal bus naudinga ne tik tau
Antras dalykas - monitorių reikia kalibruot, net ir patį tinkamiausią fotografijai. LCD monitoriai gamykliniais parametrais tikrai per stipriai plieskia, o dar be to ir spalvos yr... Nelabai tinkamas būdas vat "iš rankos" stumdyt. Iš kur tu žinai kaip turi būt? Kalibravimas sudėtingas gana procesas, su daug kintamųjų ir tam reikia bent jau kažkokio softo O geriausia - gero kalibruoklio Net ir su juo partizanų tame procese labai nemažai.
Pradžiai: http://www.lagom.nl/...t/all_tests.php šitas testas. Skaityk ir pratestuok pagal visus parametrus (arba skrolink žemyn, arba viršuj ten pasirinkt galima).
O gal gali dar pasikeist monitorių, gražint šitą į parduotuvę?
Antras dalykas - monitorių reikia kalibruot, net ir patį tinkamiausią fotografijai. LCD monitoriai gamykliniais parametrais tikrai per stipriai plieskia, o dar be to ir spalvos yr... Nelabai tinkamas būdas vat "iš rankos" stumdyt. Iš kur tu žinai kaip turi būt? Kalibravimas sudėtingas gana procesas, su daug kintamųjų ir tam reikia bent jau kažkokio softo O geriausia - gero kalibruoklio Net ir su juo partizanų tame procese labai nemažai.
Pradžiai: http://www.lagom.nl/...t/all_tests.php šitas testas. Skaityk ir pratestuok pagal visus parametrus (arba skrolink žemyn, arba viršuj ten pasirinkt galima).
O gal gali dar pasikeist monitorių, gražint šitą į parduotuvę?
C-girl, as tai siulau grazint, jei neseniai pirkai tai tikrai priims atgal. suprantu, vel vargas, bet kas is to kad bus dar daugiau vargu po to su tokiu monitorium
Smiltis, aciu labai uz reportaza, trumpai taip aiskiai, idomu
Smiltis, aciu labai uz reportaza, trumpai taip aiskiai, idomu
QUOTE(raige @ 2009 02 18, 17:24)
Antras dalykas - monitorių reikia kalibruot, net ir patį tinkamiausią fotografijai.
Raige, o kas is to kalibravimo, jei spaustuvese vis tiek niekas nieko nekalibruoja.. visiem per brangu. uzsieni aisku kitaip, bet lt tai prastai su siuo reikalu..QUOTE(Grethenn @ 2009 02 18, 17:23)
Raige, o kas is to kalibravimo, jei spaustuvese vis tiek niekas nieko nekalibruoja.. visiem per brangu. uzsieni aisku kitaip, bet lt tai prastai su siuo reikalu..
Iš dalies tu teisi. Fotografija iki galutinio savo būvio - spaudinio - praeina keletą etapų. Spalvų valdymą reiktų užtikrinti visuose. Vienas iš jų - mūsų redagavimas mūsų monitoriais. Laboratorijos tik viena kita bent kažkiek tai išmano ir tuo pasirūpina, tikrai Lt labai ne kas. Bet tai nereiškia, kad tada px ir darom bet ką, juk vis tiek niekas teisingai neatspausdins. Aš tarkim vis labiau pagalvoju spausdinti pati. Brangiau, bet tada gali kontroliuot procesą.
QUOTE(raige @ 2009 02 18, 19:30)
Iš dalies tu teisi. Fotografija iki galutinio savo būvio - spaudinio - praeina keletą etapų. Spalvų valdymą reiktų užtikrinti visuose. Vienas iš jų - mūsų redagavimas mūsų monitoriais. Laboratorijos tik viena kita bent kažkiek tai išmano ir tuo pasirūpina, tikrai Lt labai ne kas. Bet tai nereiškia, kad tada px ir darom bet ką, juk vis tiek niekas teisingai neatspausdins. Aš tarkim vis labiau pagalvoju spausdinti pati. Brangiau, bet tada gali kontroliuot procesą.
Arba reikia atrasti patikima spaustuve