Aš niekada nepamiršiu pirmosios Šv. Valentino šventės su saviškiu
.
Susibėgom po 1,5 metų susirašinėjimo elektroniniais laiškais per Šv. Kalėdas (bet čia jau kita istorija, beja tikrai nepaprasta), pradėjome draugauti per naujus metus.
Mudu gyvenome skirtinguose miestuose, mus skyrė 200 km.
Tik po naujų pradėjau eiti į vairavimo kursus. Jie vyko kaip tik per
dieną. Man ten besėdint Jis ėmė paranojiškai klausinėti: kaip man sekasi, kada baigsis kursai, kur esi, jei greitai neatrašydavau SMS, tai kodėl neatrašai, nu žodžiu
, kadangi buvo pati draugystės pradžia, galvojau Jis mane iš proto išves, jei toliau bus toks paranojikas
.
Parvažiuoju namo (tada gyvenau pas šeimininkė ir kaip tik tą dieną Jos nebuvo), sėdžiu, žiūriu TV ir išgirdau skambutį į duris. Galvoju kas gi čia dabar, pas mane tikrai niekas neateis ir dar tokią dieną, plius jei kas jau nori į svečius visada pasiskambina.
Tyliai nusėlinau prie durų, pažiūrėjau pro akutę, o ten nieko nėra, tad nusėlinau atgal į kambarį. Galvoju, nu jau čia viena namie būdama tikrai niekam durų neatidarinėsiu.
Staiga skamba telefonas, žiūriu, maniškis:"sveika, kur esi?". Aš ir vėl galvoju, nu tikrai Jam ne visi namie: "Namie, taigi sakiau", o Jis "Tai kodėl durų neatidarai", akimirką pagalvojau, kad kalbėdamas su manim telefonu, dar kažkam kažką sako: " Su kuo čia dar kalbi?", o Jis "Su Tavim" (tada kai buvau pirmą kartą priėjusi prie durų, kaip tik jis buvo nuo jų nuėjęs).
Žinoma iš pradžių nei patikėjau, nei supratau, bet nuėjusi prie durų pamačiau saviškį
. Atidariau duris, o Jis po darbo, važiavo 200km, kad mane nustebint ir nepraleisti mūsų pirmosios Šv. Valentino dienos, stovi su gėlytėm, saldainiais ir vyno buteliu.
Man tai buvo didžiausia ir nuostabiausia staigmena mano gyvenime.
Parašas neatitinka forumo taisyklių II.12 p.