Oi mamytės kiek jūs čia prirašėt, kol manęs nebuvo
Paskaičiau ir nusprendžiau savo nuomonę išreikšt
Pirmiausia tai pasirodo, jog ne aš viena manau, kad "2 mėnuo" reiškia jog vaikučiui yra nuo 1 mėnesio iki 2 mėnesių, ką aš jau seniai rašiau, bet manim niekas netikėjo
, todėl tikrai manau, kad būtų gerai kitą temą pervadinti "2 mėnesiai" o ne "2 mėnuo", kad nebekiltų tokių diskusijų.
Matau nemažai buvo išsakyta nuomonių apie mišinukus ir mamytės pienelį. Kai kurie pasisakymai apie MP nustebino.
Pirmiausia nemanau, kad skatinimas žindyti krūtimi yra išpūstas dalykas. Juk taip sugalvojo gamta! Visi žinduoliai žindo savo vaikus, todėl taip ir turi būti, kad mama žindo kūdikį. Bet mes gi, žmonės, labai mėgėjai prisigalvot visokių gudrybių. Gyvenimo tempas greitas, daugelis mamų negali apsiriboti vien tik vaiko maitinimu krūtimi, todėl čia labai praverčia mišinukai, kurie gal ir atkartoja mamos pieno sudėtį idealiai ir net gi pagerina kokias nors jo savybes, bet atkartoti mamos imuniteto sukurtų antikūnių negali. Vien dėl to verta maitinti savo pienu.
Keliaujam toliau. Tikrai nemanau, kad maitinant MP kūdikiui priaugti 700-800 g per mėnesi yra mažai. Juk užtenka 500g, o kad su mišinuku priauga 1300g ne visais atvejaus reikia džiaugtis. Kaip tik knygoj skaičiau, kad maitinant mišinuku kiekį reiktų pasirinkti atidžiai, todėl, kad jei vaikas mišinuko gaus daugiau jis augs sparčiau ir jam gali imti trukti vitamino D, kurio trūkumo pasekmes mes visos žinome. Be to vaikas gali nutukti ir vaikščioti pradės vėliau, bet tai gal ir nėra blogai. Mažiau vargo
Ir man buvo daryta Ceario operacija, ir norėjau pailsėti labai labai, nes prieš operaciją gulėjau ligoninėje ir visai nepailsėjau, o gimus vaikeliui poilsį kaip ir kiekvienai iš jūsų teko pamiršti, bet glaudžiau kiek galima dažniau dukrą prie krūtinės ir švytėjau kaip saulė, kai 3 parą pasirodė pirmi lašai pieno. Taip kad po Cezario galima kuo puikiausiai maitinti.
Man kaip ir daugeliui pirmos savaitės buvo sunkios, ne dėl to, kad reikėjo maitinti, o dėl to, kad keitėsi visa mano hormonų sistema, viskas gi turėjo atsistatyti, kaip buvo prieš nėštumą, taip, kad ir nervai nelaikė ir nemiga kankino, bet kadangi turėjau supratingą vyrą, tai buvo labai didelis ramstis, todėl ir nepalūžau. Tikrai manau, kad jei nėra jokios pagalbos pirmosiomis dienomis ar net pirmą mėnesį apie sėkmingą maitinimą sunku ir pagalvoti.
Be to tikrai reikia kantrybės, kol susireguliuoja laktacija, bet kai viskas nusistovi problemų nėra.
Ir aš kai pagalvoju, jei nemaitinčiau MP gal galėčiau, kur nulėkt ilgesniam laikui, o dabar esu pririšta prie vaiko. Bet man už tai nereikia virinti buteliukų, ruošti mišinukų ir gaišti laiko. Mano mišinukas visada paruoštas ir visada reikiamos temperatūros.
Be to pradžioj sunku buvo susitaikyti, kad visą dėmesį reikia skirti vaikui, o juk dar norisi padaryt ir tą ir tą, bet kartais pritūksta laiko. O po to pradėjau galvoti, juk aš ir esu mama, juk dabar mano toks darbas.
Taip, kad maitinimas MP nėra kokia tai kankynė, taip yra sugalvota gamtos, tiesiog mes kartais mąstom ne ta linkme.
Žinoma tos mamytės, kurios maitina mišinukais, neturėtų jaustis prastesnėmis, nei tos kurios maitina MP, yra daug atvejų, kai nelabai pavyksta natūralus maitinimas. Ir pavyzdžiui mums per pamokėles niekas neteigė, kad visos mamos gali žindyti, deja ne visos...
Tai tiek norėjau pasakyti. O šiaip jau seniai aisku, kad kiekvinas šneka iš savo varpinės
