as cia mergites zinokit nesuprantu biskiiuka - tai juokinga kai milintys zmones susitaiko ? Tai geriau niekada nesitaikiti ir buti nejuokingai ir nelaimingai ? O dabar mes abu su kiskeliu laimingi, tai buna kam nepaviksta, bet kol nepabandisi ir nesuzinosi kaip gali viskas buti, o mums labai pasiseke, kad musu jausmai tik sustiprejo
as cia mergites zinokit nesuprantu biskiiuka - tai juokinga kai milintys zmones susitaiko ? Tai geriau niekada nesitaikiti ir buti nejuokingai ir nelaimingai ? O dabar mes abu su kiskeliu laimingi, tai buna kam nepaviksta, bet kol nepabandisi ir nesuzinosi kaip gali viskas buti, o mums labai pasiseke, kad musu jausmai tik sustiprejo
manau mes čia labai nukrypom ne į temą ir skiriam dėmesį ne tai, kuriai dabar jo reikia. sėkmės tau ir tavo zuikučiui, mylėkit vienas kitą. bet šią temą atidarei ne tu, o tavo meilė su laiminga pabaiga po daug išbandymų, todėl gal jos ir nebeaptarinėkim, nes tau patarimų ir protingų minčių vis tiek nereikia.
as cia mergites zinokit nesuprantu biskiiuka - tai juokinga kai milintys zmones susitaiko ? Tai geriau niekada nesitaikiti ir buti nejuokingai ir nelaimingai ? O dabar mes abu su kiskeliu laimingi, tai buna kam nepaviksta, bet kol nepabandisi ir nesuzinosi kaip gali viskas buti, o mums labai pasiseke, kad musu jausmai tik sustiprejo
tu nekreipk demesiuko i piktus pasisakimukus, visada moteris pavidi laimes. as ir mano kiskutis irgi laimingi, daug isbandymuku buvo, bet as viska viska jam atleidau ir dabar nesigailiu
mazutis mano buvo nuklides biski, bet sake buvo girtas ir as juo tikiu, nes viru tokia prigimtis ira.
o man sake nusives i egipta
taip, tai nereiškia, kad mano patarimai bus teisingi ir nėra kitų variantų, bet patarti galiu, o ar į juos atsižvelgti, ar ne, kiekvienas sprendžia pagal save
Visada stengiuosi sau priminti, kad mano vyras gali būti ir ne amžiams....Kartasi iš dalies suprantu žmones, kurie iško užuojautos svetimuose glėbiuose, priežasčių daug kodėl taip elgiamasi. Tačiau žinau, kad kartais atleisti reikia savo laiku mano tevukas buvo nuvairavęs į šoną, net kartu su mama negyveno pusę metų. Tačiau po to pusmečio sugrįžo (kodėl teisybę pasakius nežinau). Mama priimė, sunku buvo mačiau, vėl lipdyti gyenimą iš naujo, tada baisiausiai pykau ant tėvo, net nenorėjau, kad jie kartu gyventų, kartojau mamai kaip taip galima....paauglystė. dabar aš galiu tik ačių pasakyti mamai, kad ji buvo tokia išmintinga. Nuo to laiko praejo ne viena dešimtis metų,buvo visko, tačiau dabar jie gražiai gyvena, sutaria, vienas kitą palaiko. Nors mes jau užaugę taip pat gera, kad gali grįžti pas abu tėvus, o ne dalimis. Žinoma, kad jei neįmanoma atleisti, jei jauti kad negali per save perlipti tada geriau išeti ir tiek. Nes vistiek ankščiau ar vėliau pamatas neatlaikys ir tada gali būti dar skaudžiau. jei gali sau atsakyti, kad niekada neprikiši, nekaltinsi, ejausi nuoskaudos tada valio, bet jei n e tada atleisti neverta.