Gyvenimas kartu

gyvenimas kartu vos pradėjus draugauti, be abejo, nesąmonė. Gyvenimas kartu yra itin svarbus žingsnis - visgi prilyginti jo vestuvėms ar kažkokiems pasižadėjimams vėlgi, nesąmonė. Viena yra dalintis bendra buitimi, kasdiena, artima ateitimi, visai kas kita - pasižadėti iki mirties. Jei ne didelis tikėjimas (kurį tikrai ne visi turi) ar ne anksčiau buvę socialiniai spaudimai (kur moteris buvo visuomenės niekis, negalįs nieko daryti be vyro), tikrai nebūtų tokio santuokos vaidmens, kad ji vienintelė gali suteikti raktą gyvenimui kartu, aistrai ir t.t. Be to, tai buvo sukurta kaip saugiklis - tai pačiai moteriai, kuri buvo niekis, nuo vienišos motinos ar pan. statuso. Šiandien galime naudotis kontraceptikais (nebūtinai hormoniniais), moteris gali užsidirbti tiek pat kiek vyras, gauti visas paslaugas lygiai su juo ir gyventi viena. Tokio socialinio saugiklio jai nebereikia. Todėl ir santuoka praranda savo reikšmę, nes žmonės nebesituokia (dažniausiai), kad suvienytų šeimų turtus, ar darytų politinius sprendimus, ar galiausiai, kad galėtų apskritai gyventi ir egzistuoti. Tuokiasi, nes nori būti kartu ir santuoka tėra pasižadėjimo vienas kitam viršūnė (arba kažkoks manipuliacijos metodas vaidinant, kad tai viršūnė, dažniausiai kai vyras vaidina moteriai, nes Lietuvoj vis dar gajūs senoviniai socialiniai spaudimai). Tai, žinoma, svarbu. Tačiau jei p[orai atrodo, kad ir be santuokos užtenka pasitikėjimo vienas kitu, kad jie tą pasižadėjimą parodo kitaip, tos santuokos visai ir nereikia.

Aišku, kiekvienas žiūri per savo prizmę. Su savo MB išbuvom jau tikrai ilgai, nusprendėm susituokti kaip perėjimo į galutinį etapą (pasižadėjimą išbūti kartu iki mirties) įprasminimą. Prieš tai ilgai gyvenom kartu, matėm kaip draugų šeimos tuokiasi ir skiriasi, kaip tuokiasi, nes "reikia", ir eina prie altoriaus rūškanais veidais, jau mąstydami, kaip reikės skirtis. O mes tuo metu juokėmės, bučiavomės pasislėpę, nors praėję jau N metų kartu ir, atrodo, to nebeturėtų būti. Žiūrėjom ir tebežiūrim vienas į kitą su meile, kurios jokia santuoka nesukurs.

finansiniai dalykai daznai pakisa koja bet nera padeties be iseities

Bet santuoka juk nebūtinai bažnytinė būna.
Mes labai ilgai galvojom. Net 9 metus- lėtapėdžiai

Visiškai suprantu ir palaikau tuos, kurie nutaria gyventi nesusituokę. Bet lygiai taip pat suprantu ir palaikau besituokiančius. Būkim vieni kitiems tolerantiški.
Bet iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti taip: (kaip bobutė kokia blyn

Su savo ex trejus metus gyvenom kartu. Ruošėmės tuoktis, pažindinom tėvus, nešėm pareiškimus. Bet mes abu keitėmės, keitėsi aplinkybės (treji metai nėra mažai kai žmonėms kiek virš 20), ir jei būtumėme ne šiaip gyvenę, o prieš tai susituokę, manau iki šiol būtumėm kartu, nes abu turėtumėm bendrą tikslą - šeimos išsaugojimą. Tačiau kai žmonės tėra susimetę, patikėkit, kartais atsiranda pykčio akimirką ta mintis "nu kas jis man toks, kad čia kažką aiškina" Ir pastangų dedi mažiau nei reikėtų... Ir pats tą supranti... O begalinės meilės irgi nebūtinai padeda kai susiduri su buitimi, finansais, rutina, ypač kai finansinė situacija nėra ypatingai gera... Iš kitos pusės, dabar kaip pasidžiaugiu, kad taip ir nesusituokėm, ot būčiau vargus

Beje, toms, kurios sako, kad geriau su keliais pagyventi nei su keliais susituokt ir išsiskrit, paprieštarausiu. Nėra taip paprasta viskas, po bendro gyvenimo metų - kitų. Aplinkiniai į jus žiūri kaip į išsiskyrusią šeimą, draugai parinas, draugų tėvai parinas, žmonės pusmetį klausinėja "kaip tokia puiki pora galėjo išsiskirt", reikia atsidalinti daiktais, mūsų atveju didžiausias konfliktas dėl šuns buvo (atiteko man ) ir t.t.

Aišku, atsiranda patyrimo, supratimo, pasimokai iš klaidų ir t.t. Bet gal galima mokytis ir keistis susituokus?...

Išsiplėčiau. Reziume: neičiau dabar su niekuo gyvent, nebent nunešus pareiškimus, rimtai apsisprendus, kad čia jau TAS žmogus ir abiems sutarus, kad šeimoje nereiktų pirmiausia vadovautis principais ar pan.

Beje, o dėl to "pamatymo kokia bus bendra buitis" galiu pasakyti tik tiek, kad juk ir negyvenant kartu poros važiuoja kartu kažkur pailsėt ar šiaip pasibūt, kartu gamina maistą, lankosi vienas kito namuose. Na juk suprantat, kad jei pas jį namuose unitazo dangtis visad pakeltas, tai ir nebus kitaip

Labai labai pritariu
Gryna tiesa.
Mes su MB dabar gyvenam kartu "susimete", ir susimetem labai greitai. Nesakau kad padarem klaida taip greit apsigyvene kartu (vis is tos dideles meiles), bet gal reikejo truputi padraugauti ilgiau be buities bendros.
Ir siaip, gyvenam jau gal 8 menesius kartu, apie vedybas buvau uzsiminus, tai jis pasake kad kam jos reikalingos, ka jos pakeis musu gyvenime ir pan.
Na man atrodo kad jos pakeistu daug ka, visu pirma statusa- is sugyventiniu taptumem vyru ir zmona. O tai jau kitas "lygis" Be to, kaip ir daugumos mergaiciu, mano irgi svajone yra isteketi ir gyventi graziai seimoje. Jis is esmes nera pries santuoka, mano, kad ateityje ji tikrai reikalinga, bet... siuo metu jis nenori, gal bijo, gal siaip nemano kad ji jau reikalinga.. Taigi, laukiu kas bus toliau. Beje, planuojam vaikeli, jo jis labai nori, nelabai man sekasi pastoti, bet neprarandam vilties.
Taigi, tikiuosi, kai tapsiu nescia jis rysis pasipirsti ir busim jau oficialiai vyras ir zmona.

Aš labai atsiprašau už savo cinizmą, bet... o nebaisu likti vieniša mama su tokiu jo požiūriu? Labai konkretų atvejį žinau, kai vyriškis kaip ir kliedėjo apie vaikus, bet moteriškei pastojus dėjo į krūmus Nesakau, kad visi tokie, bet...

as tai nzn ar rizikuociau pastoti nuo vyro kuris nenori santuokos,kad ir kaip bebutum bet manau vaikas turetu gimti santuokos metu jau susikurusioje visapusiskai seimoje,bet nevisada iseina taip kaip nori

Ar santuoka garantuoja grožį?

kodel taip iskart sakot kad des i krumus?
gal tiesiog jis nesiryzta ar laukia kazi kokiu geresniu laiku, gal nori dideliu vestuviu, bet tam nera pinigu?
Zinau savo tarpe draugu kurie elgesi panasiai, bet merginai pastojus iskele mazytes jaukias vestuves ir gyvena po siai dienai kartu

bet kad kramos atveju jos draugas sako kam tos vedybos isvis reikalingo sir ka jos pakeis,tad kazin kaip butu kai pastotu ar pasikeistu nuomone kad dabar nera uz santuoka

Jei gali, nedaryk tokios klaidos, nežinau situacijos, bet jei viskas būtent taip, kaip sakai, kam tau skubėti?
Kam jam vaikus gimdyti, jei jis nežino, ar norės būti su tavimi, kad ir ką besakytų apie kažkada ateity atsirasiančius norus, reikia žiūrėti, ką vyras daro (o ne sako) būtent šiuo metu, o dabar, kaip supratau, jis nedaro nieko, tai ir tu tik pakalbėk apie vaikus, o ne pulk pastoti ir juos gimdyti
Jei atsitiktų netyčia tai netyčia, bet gal kas čia tave "paprotino", kaip vyrą prisirišti?

O ar tikrai niekad nesukirba kirminėlis "jis mane vedė ne todėl, kad mane labai mylėjo, bijojo prarasti ir nusprendė, kad jam niekad nereiks jokių kitų moterų, tik manęs, o tik todėl kad aš pastojau"

Mano nuomone, vaikai dar nėra priežastis santuokai, o santuoka nėra priežastis vaikams.