Negaliu susilaikyti ir negrįžti į šitą diskusiją
QUOTE(_Smalsutė_ @ 2009 06 13, 20:00)
1. O jei santuoka sutampa su gyvenimo kartu pradžia, jei jai suteikiama tikroji jos prasmė, motyvacijos puoselėti santykius po vestuvių kur kas daugiau.
2. Na pasvarstykime, kas gi dažniausiai neša pareiškimus po savaitės romano - ar ne tie, kurie tik to ir nėra išbandę?
1. Iš kur tokie pastebėjimai? Ar matavote motyvacijos lygį tokių žmonių galvose ir palyginote su "sugyventinių"? Abejoju... Kaip tada galima taip kategoriškai teigti?
Neneigiu, kad YRA nemažai tokių, kurie gyvena kartu, mąstydami, kad "va, jei ką tai tiesiog išeisiu", kad "jei susituoksim, tai nieko, išsiskirsiu". Bet yra ir tokių, kurie labai pasiryžę tą santuoką brandinti, negyventi kartu prieš ją, neturėti lytinių santykių ir jau "po visko" staiga nusivilia. Labiausiai savimi, kad nesugebėjo to "santuokos stebuklo" puoselėti. Ir tikriausiai jie nesiskirs, niekam nieko nesakys (arba tik senatvėj... mano močiutės atvejis) ir niekam nesiskųs, bet laimės irgi nebus
2. Nekalbu apie tokius kategoriškus atvejus, bet nemažai susituokiančių po pusės metų draugystės. Ir jie visai nebūtinai yra "jau dešimt sugyventinių turėję, su šimtais permiegoję". Galbūt tai pirma stipri, itin rimtai atrodanti meilė. Galbūt atrodo, kad žmogų pažįsti šimtus metų (kyla kartais toks įspūdis). galbūt yra ir motyvacija santuoką puoselėti ir visa kitą, kas minėta kaip teigiami dalykai.
Tik nereikia vėlgi sakyti, kad "tokių mažuma". Vėlgi, ar yra tokia statistika ir net jei yra, kaip žinoti, kad žmogus išties motyvuotas, išties rimtai nusiteikęs?
QUOTE(_Smalsutė_ @ 2009 06 14, 16:05)
Tie, kurie susitinka tik pažaisti, dažniausiai savo žaislus į bendrą smėlio dėžę persineša be didesnių ceremonijų. O per ugnį ir vandenį kartu eiti galima ir kaip draugams, ir kaip draugaujančiai porai, ir kaip sužadėtiniams -
žaisti santuokinio gyvenimo tam tikrai nebūtina.
Be abejo, jei lytinius santykius ir bendrą buitį laikome santuokiniu gyvenimu. Jums tai santuokinio gyvenimo aprašas ,kitiems - santuoka reiškia visai ką kitą. Skirtingi požiūriai ir nebūtinai tik vienas yra teisingas, tik vienas reiškia laimę ir sėkmę. Argi ne pagrindinis tikslas yra laiminga, puikiai sugyvenanti šeima? Koks skirtumas, kaip tai pasiekiama?
QUOTE(_Smalsutė_ @ 2009 06 14, 18:09)
Santuoka tas mintis gerokai apvienodina. Neskaitant aršiausių santuokos skeptikų, daugelis žmonių visgi sutinka, kad santuoka - tai pasižadėjimo vienas kitam kulminacija, žingsnis, po kurio nebebus gręžiojamasi atgal, tai ne "myliu" pašnibždejimas į ausytę, o nebijojimas pasakyti garsiai, kad taip, šis žmogus yra tas, kurį aš pasirinkau - su visais privalumais ir trūkumais jis yra mano žmogus.
Visiškai sutinku, išsskyrus pirmą sakinį. Mintis vienodinti yra jau visai atskiras darbas nei pasižadėti vienas kitam jas vienodinti. Galų gale, kartais net galima "sutikti nesutikti" dėl kai kurių neesminių dalykų.
Žinau, kad atsakysi jog visas gyvenimas skirtas pažinimui 
Bet kažkam juk gali nepasisekti tiek kiek jums... Gal kažkam užtenka vienerių metų pamatyti, kad tai jie pora, kuri kartu nebus laiminga. Gal gerai, kad nepaskubėta su vaikais...
