Gyvenimas kartu

Jis dirba o as priziuriu namie vaikucius,ir kuo puikiausiai sutariam,nekyla jokiu barniu del smulkmenu. jei skubesi,ir versi,is to nekas ir tesigaus,argi ne taip?

O kam į gera, kai šeima nei šiokia, nei tokia? "Gera" ji vieninteliu aspektu - kad viena koja visgi esi ne šeimoje.
Papildyta:

Ne tėra, o yra. Kaip galima kurti bendrą ateitį, sieti su žmogumi ne gabaliuką, o visą savo gyvenimą be tos viršūnės - truputį pasižadėjus, o truputį ne? Yra arba - arba. Arba tiki, kad sugebėsi su tuo žmogumi pereiti sunkumus, arba tuo netiki (apie tokią stadiją, kai tikima, jog sunkumų nė būti negali, turbūt ir kalbėti neverta). Ir niekas niekada garantijos neduoda - kad ir po dešimties gyvenimo susimetus metų. Gal tada geriau susituokti, kai jau laikas anapilin - tada jau užtikrintai "kol mirtis mus išskirs".
Papildyta:

Pasikartosiu - suprantu tokį variantą, kai porai tos santuokos nereikia ir bent jau tuo momentu jie nė negalvoja, kad kada nors gyvenime gali prireikti (na daugmaž tuoktųsi tik jei visiškai protas pasimaišytų ar stebuklingu būdu kardinaliai pasikeistų požiūris). Na jie tiesiog neigia pačią santuoką. Bet kaip galima vienu metu ir aiškinti, kad pakanka pasitikėjimo vienas kitu ir pan., ir liaupsinti santuoką, kaip kažką tokio "nei šį, nei tą" paverčiančio šeima?

Tarp tikėjimo ir realių veiksmų gali būti ir praraja. Jaunos poros neįsivaizduoja kokie jausmų kitimai jų laukia. Kad ir kaip tikėjo vedybų dieną, gali atsitikti taip, kad tikėti tiesiog nebebus kuo. Tokiu atveju, norint išlikti sąžiningu sau pačiam, ir belieka pasižadėti prieš iškeliaujant anapilin. Mirtis- vienintelis dalykas, po kurio nebesikeis niekas.

Viskas priklauso nuo to, kuo tikima tą vestuvių dieną. Jei tiki, kad tuokiesi su tobulybe, anksčiau ar vėliau teks nusivilti. Tam, kad nebūtų prarajos tarp vilčių ir realybės, reikalingas pasiruošimas santuokai (bet ne pažaidimas susituokusiųjų su galimybe atsitraukti, jei sugyventi nepavyks taip lengvai, kaip tikėtasi).
Papildyta:

Man tai skamba absurdiškai. Santuoka tikrai nereikalauja kažkokio antžmogiško užtikrintumo.

Mes kartu gyvename jau dvejus metus. Visko buna...jis patinginiauja....as patinginiauju, bet tvarkomes abu...as tik gaminu, nes jam ne kaip sekasi aisku pradziugina kokiais sumustinukais, ar pusfabrikaciais, bet manau ir tai jau + Kai as dirbu, jis namais rupinasi, isplauna indus, issisiurbliuoja....apsitvarko... Kai jis dirba as sveiciuosi....na aisku nesutvarko jis taip idealiai, neplauna grindu, nenuvalo visu dulkiu, bet diduma visada buna sutvarkuta....tada ji pagiriu, jis jauciasi laimingas "vyrai-amzini vaikai juk". Karta per menesi darom namie generaline tvarka....jis sveicia duso kabina ir t.t. as valausi dulkes, plaunu grindis ir.t.t. Nezinau, bedu tikrai nera su tuo...
Del gaminimo kartais tikrai siutas ima, bet ka padarysi... Pinigai pas mus ir bendri ir nebendri...Kartais parduotuveje prie kasos gincijames, kas mokes Kiekvienas turim savo pinigine ir siaip perkam ka norim. Aisku tik yra keli reikaliukai del kuriu susitare esam....Uz buto patarnavimus is mano algos, uz paskola is joa algos Kosmetika, smutkes perkam planuotai....tarkim per menesi tiek ir tiek galim skirti smutkem, tada pagalvojam ko reikia ir perkam....arba is jo algos arba is mano Kol pabiruciu nera, tai tinka toks varijantas....
Negaliu pasakyti, kad gyvenam be rutinos....rutina yra...atsikeli, i darba, po darbo i parduotuve ir namo...gamini vakariene ir i lova...bet ta rutina kasdien paivairini ir tai normalu....o be dumu namu nera....butu keista gyvenant nepasibarus. aisku kaimynu negasdinu rekimais ir indu dauzimais, bet....
O santuoka seimai reikalinga, ne tam, kad pabaliavot, ne tam, kad zieda uzsimaut...Manau santuoka reikalinga uztvirtinimui. Vien ZMONOS arba VYRO statusas daug ka rieskia.
Mano tokia nuomone

Man rodos tikima, kad- ,,aš taip myliu, jog niekas man nebaisu,,. Deja ir tarp tuo tikinčių atsiranda skyrybų.
Kadangi aš pasilieku galimybę išsiskirti, tai man ir santuoka, tavo supratimu-savotiškas pažaidimas.
Vadinasi ji palieka bent vieną procentą netesėti pažado?

1. Iš kur toks kategoriškumas? Ar jūs savo aplinkoje ar žvelgiant plačiau nematote, kad pavyzdžių būna įvairių? Ir gyventi žmonės kartu pradeda iškart, ypač vyresni, ir visokių kitokių situacijų būna.
Ir už rankučių susikibus vaikštoma, ir į žvaigždes žiūrima, ir gyvenama kartu, ir viens kitam netrukdo, o dažnai tik padeda. Dogmų/tradicijų laikymasis ne visada daro žmones laimingesnius.
2. Tikrai ne. Bet kuo tai susiję su gyvenimu kartu/santuoka?



Ne, tai nebūtinai yra "paprasčiausias skubėjimas". Jei pora draugauja ir nuolat būna kartu, vienas pas kitą namuose, trukdo kitiems kartu gyvenantiems žmonėms, ar ne racionaliau tiesiog apsigyventi kartu?
Ir kas per "sprendimas nebesiskirti"? Kas tokius gali priimti, dievas?

Man keista, kad tiek daug kalbama apie santuoką kaip sakralinį reiškinį. Juk ne visi yra tikintys. O santuoka - nebūtinai bažnytinė. Sutinku, kad jei žmonės labai tiki, jiems santuokos sakramentas ir visa kita yra šventa ir ypatinga, tuomet jie kažkokiu antžmogišku būdu turi įtikėti, kad "nusprendė nesiskirti", kitaip tariant, labiau tikėti savo dievu nei savimi. Tuomet taip - santuoka yra sakralu.

Bet. Yra ir netikinčių žmonių. Kuriems santuoka - dar vienas civilinio kodekso reglamentuojamas sandoris, kuris iš esmės palengvina bendro turto reguliavimą, paveldėjimo klausimus ir t.t. Žinoma, simbolinė reikšmė taip pat neišvengiama, bet ji, palyginus, menka.

Papildyta:
o dėl bažnytinių santuokų ir santuokos sakramento taip pat esu susidūrusi su įvairiomis situacijomis. niekada nepamiršiu, kaip viena moteris pasakojo, kaip ji per visas bažnytines instancijas ėjo siekdama kad panaikintų sakramentą, bet taip ir nesulaukė malonės. o esmė buvo tokia, kad kaip tikintis žmogus ji jaunystėje ištekėjo, bažnyčioje. visą laiką kol gyveno su vyru (nes iki santuokos jie tik už rankučių susikibę vaikščiojo), vyras ją mušė. mušdavo žiauriai. ir ją ir vaikus. praėjus maždaug 15 m. vyras mirė (dar ir gėrė jis stipriai).
Ir štai ji, po kelių metų sutiko vyrą, kuris rūpinasi ją ir jos vaikais, su kuriuo ji nori praleisti visą likusį gyvenimą. ir ji (nes yra nuoširdžiai tikintis žmogus) svajoja, kaip būtent su juo priimtų sakramentą, pasižadėtų prieš dievą. Deja, niekas jai tokio džiaugsmo nesuteikia, nors ji verkdama ėjo tiek per kunigus tiek į bažnytinį tribunolą.
Nes sakramento pripažinimo negaliojimo pagrindai yra tik keli ir dauguma jų, na, absurdiški.
nu ir kaip su tuo pasižadėjimu visam gyvenimui.

daznai taip ir buna pries vestuves pasaka graziausia o jau po santuokos visos pasakos pasibaigia,ir dauguma tokiu situaciju buna kai pries tai poros nepagyvena kartu ir nepamato savo antrosios puses visu ydu su kuriomis arba susitaiko arba ne.

Santuokos sakramentas galioja iki bent vieno iš sutuoktinių mirties ("kol mirtis mus išskirs"), o našlys/-ė gali vėl tuoktis bažnyčioje, tad arba nelabai žinai, kokia tai buvo situacija, arba mėginai ją tiesiog sukurti.
Papildyta:

Tik niekas neskaičiuoja, kiek gražiausių pasakų nutrūksta susimetus. Drįsčiau manyti, kad neretai iš tokių porų gal apskritai skirtis nebūtų tekę, jei būtų išlaukusi iki tokios santykių brandos, su kokia jau nebebijoma ir tuoktis.
Papildyta:

Dažniausiai kuo didesnis vaikino/merginos "numeris", tuo greičiau pereinama prie lytinių santykių. Kaip jau rašiau, jei bendra lova - patogiau, kai ir šaldytuvas bendras.
Papildyta:

Šiais laikais juk madoje tuoktis bažnyčioje (nuotraukos gražesnės) - kuo čia dėtas tas tikėjimas?
Papildyta:

Aš niekada savo meilės nelaikiau tokia visagale.

1. Gali būti, kad aš netiksliai pamenu šią istoriją. Gal vyras ten nemirė, o jie tiesiog išsiskyrė civ. metrikacijos skyriuj. Bet bažnytinė liko. Bet kokiu atveju tai ką aš norėjau pasakyti, mažai susiję su šiuo konkrečiu faktu.
Kurti nebandau, man atrodo aplinkui pakankamai įvairių gyvenimų ir pavyzdžių, kad kurti nereiktų.
2. Ką jūs vadinate numeriu? Bet kokiu atveju tai skamba labai pagiežingai ir kategoriškai iš jūsų pusės. Kada kas pradeda lytinius santykius yra asmeninis reikalas (nekalbant apie vaikus) ir tai niekaip nesusiję su tolesniu gyvenimu ir "pasiruošimu" ar "nepasiruošimu" tuoktis/ gyventi kartu.
3. Šiuo atveju klausimas kitas - prie ko čia nuotraukos? Jei mes kalbam apie santuoką tik dėl nuotraukų, tai kam išvis ši diskusija? Reiktų tada keistis patyrusių fotografų telefonais ir tiek.
Papildyta:
Dar norėčiau paklausti _Smalsutė_ - jūs pritariate praeitais metais seimo paskelbtai šeimos koncepcijai? Kur sakoma, kad šeima - susituokę vyras ir moteris? O pvz moteris su vaiku - ne šeima?

Nes jei taip, tai kaip taisyklė šiai koncepcijai pritaria nelankstaus proto dogmatikai, su kuriais diskusijos nelabai įmanomos.

Nemanau, kad kalbos apie šeimos koncepciją būtų daug labiau į temą, nei keitimasis fotografų telefonų numeriais. Perdaug nesiplečiant - taip, šiai koncepcijai aš pritariu. Įdomu ar pati esi ją perskaičiusi? Aš esu. Joje yra ir tokia sąvoka, kaip nepilna šeima.

Tai ar gyvendama su vyru iki ,,brandos vedyboms,, negalėjau mylėtis? Na sakykim man prireikė 10m subręsti Nelabai suprantu kas baisaus tame, kad bandanti pora nutaria išsiskirti? Juk statistika skaičiuoja ko neapsaugojo pažadai. O kam skaičiuoti tuos kas bando ir nuolat prikišti, kad jų daug daugiau?

Ir aš nelaikiau tokia visagale kai tuokiausi, bet tai tik dėl to, kad tas kvailas jausmas buvo praėjęs maždaug prieš 10 m