Sveikos,
jungiuosi ir aš į jūsų gretas. Praėjo jau pusmetis po išvaržos operacijos, kitų gydymo būdų nespėjau išbandyti. Niekada nesiskundžiau dideliais skausmais, tiesiog kartais kairės kojos blauzdą nemaloniai mauzdavo. Vieną vakarą labai sušalau. o kitą rytą jau sunkiai kėliausi iš lovos, gėriau keletą dienų Dicloberl, nepadėjo, iš skausmo pradėjau krypti i šoną, tarp ir vaikščiojau persikreipus, nuėjau pas šeimos gydytoją, išrašė Naklofen ir Milgamo, padarė rentgeno nuotrauką, tai pasakė, kad aš nuo vaikystės turiu iškrypusį stuburą

, nusiuntė pas reabilotologą, jis nusprendė, kad mane ištiesins, prirašė keletą procedūrų ir eufilino. Jokie vaistai nepadėjo, o skausmas darėsi jau nepakeliamas, buvau ne tik dar daugiau iškrypus, bet ir sulinkus kaip šimtametė senutė. apsirengdavau per 2 valandas, nebegalėjau nei gulėti, nei sėdėti, nei vaikščioti, tada jau išsikviečiau greitąją, paguldė į ligoninę, kitą dieną padarė KT, rado tris išvaržas: viena labai didelė, likusios dvi mažesnės.Kol gulėjau ligoninėj, jau nevaikščiojau. Po savaitės išoperavo,nemoku pasakyti, koks buvo jausmas prabudus, nebejaučiau jokio skausmo, sekančią dieną po operacijos liepė vaikščioti. Po savaitės išvežė į Palangos reabilitacijos ligoninę 24 dienoms. Sėdėti pradėjau praėjus 1,5 mėn. po operacijos, nors gydytojas leido po 2 savaičių, bandžiau tik labai jau nepatiko. Dabar išsėdžiu 8 val. ir ilgiau, toks mano darbas, bet grįžus iš kart darau mankštą.
Tai tokia mano istorija. Gyvenu kaip ir anksčiau, tik dar save ėmiau labiau mylėti.
Visom linkiu stiprybės ir tikėjimo, kad viskas bus gerai