pas mane optimizmo nulis. as kazkaip galvoju, kad man gali gyvenimas atkersyt uz mano ankstesnes mintis
tarkim 100% buciau dariusies aborta ir negimdzius, jei buciau pastojus mokykloj, bakalaura besimokant. Turejau gyvenimo planeli ir tiksla, kuris aisku jau velniop isejo
po to atsirado tikslas gyvent idealiai, pasiekt maximaliai graziu rezultatu ir vos ne siltnamio salygom bandyt pagimdyt sveika vaika. bet zinau, kad tokiom psichem kaip as, kurios viska sureiksmina iki negalejimo daug labiau nesiseka, nei tiems, kurie i viska lengviau ziuri.