Krikštynos. Kam?

Čia įdomi mintis, reikės paklausti savo pabožnų tetulių ir šiap aktyvistų, ką jie mano šiuo klausimu. Kadangi mes su vyru savo vaikų nekrikštijam, tai pastoviai vis girdim iš jų didžiausius priekaištus.

O kodėl manai , kad taip vadinami "visi taip daro" ne labai nuoširdžiai? Aš labiau linkus tikėti, kad daugumai "visų" tai yra tikrai nuoširdi ir jaudinanti šventė..
Ankščiau krikštijosi suaugę, nes krikščionybė nuo suaugusių žmonių prasidėjo O kai tai išaugo į didesnę bendruomenę, prisigimdyta vaikų, buvo savaime suprantama, kad į tą bendruomenę kuriai priklauso tėvai, reikia jungti ir vaikus. Kūdikių krikštas taip pat labai senas reiškinys...tai nėra tik "dabar"

Kas ko ieško, tas tą ir atranda

Bet kalba kaip tik ir yra apie tai, ar būtina laukti to sąmoningumo. Katalikui tėvui tai yra rūpestis jo vaiku (įvedimas į bažnyčią) ir tuo požiūriu tikrai neverta nė kalbėti apie tai, kada pradėti rūpintis. Jei tai supranti kaip rūpestį savo vaiku, nelauksi, kol jis suaugs kad pasirūpintum Čia požiūrio klausimas

A...Biblija ale nugi kitaip rašo "netrukdykit mažutėliams ateiti pas mane"

Žinot,tas apsisprendimo momentas šiuolaikiniam žmogui niekada gali ir neateiti ,jei aplink nebus tradicijų ,pavyzdžio,tiesiog supratimo,kas yra tikėjimas ,bažnyčia,bendruomenė.O suaugusiam žmogui nėra jokių didelių kliūčių pakeisti tikėjimą.
Beje,mūsų senoliai sakydavo ,kad kelią į bažnyčią reikia visada parodyt ,o kelią į smuklę žmogus ir pats atranda.Kažkodėl man atrodo ,kad šiandien toks apsisprendimas ir yra sąmoningiausias

Tikėjimas yra mokslas, labai rimtas, manyčiau. Svarbiau yra nustatyti tikėjimo vietą ir reišmę mūsų gyvenime, tada jau nekils klausimų kada krikštyti. Mokom bendrauti, žinoti elgesio normas, būti mandagiu, krimsti matematiką ir kalbas, nes aiškaii žinom, kad to prireiks. O jei ir nereikia, atsisakyti nesunku, o va, išmokti nuo 18 matematikos (na, kaip ir tikybos, nuo tada, kai užaugs )būtų jau sudėtinga ir vargu ar kam kiltų noras, a? Mūsų kartoje esame dauguma pusiau skusti-pusiau lupti: pragyvenai pusę gyvenimo, o dabar nori eik į bažnyčią, nori ne. Todėl daug materializmo ir nepratimo šiandieniniame tikinčiųjų gyvenime. O savamoksliams nelabai naudos duoda bažnyčia- pasisėdėjimas per prievartą mišiose tik per šventes, tai kam tą vaiką nuo gimimo ten kišti?Aš už tai, kad rimtai būtų mokama pažinti religijas, suvokti esmę ir pajusti tikėjimo palaimą.

Merginos, jau nuo temos nukrypome Kalba eina ne apie tikejima, o pacia krikstynu esme. As esu tikinti, nors i baznycia neinu, tad apie Dieva mano vaikas zinos. O ar nores pasikrikstyti ar ne - cia ne man nuspresti. Jus jau pradejote interpretuoti, jog tik krikstu galima atvesti zmogu prie Dievo... As su tuo nesutinku, iki to yra ilgas pazinimo procesas, ir nekrikstyti vaiko pasirinke tevai dar nebutinai atsisakys mokyti teisingo gyvenimo kaip kad jus pradejote rasyti.

Jei buciau tikinti katalike - krikstyciau, nes to moko kataliku tikejimas. Tik nereikia to maisyti su Dievo mokymu. Krikscionys, kurie nelaiko saves katalikais, vaiku nekrikstyja. Ir tikintys jie yra ne maziau nei jus. Katalikybe juk atsirado veliau. Su ja atsirado ir krikstyjimas - grazi tradicija, beje, bet ja sukure zmones. Tad man ji tera ritualas, kurio savo vaikams nematau prasmes taikyti. O atsivers zmogus ar ne - cia jau jo valia, pakrikstydami vaikus tikrai neprivedate juos arciau prie vidinio tikejimo. Ypac tokiame amziuje kaip populiaru krikstyti.

Galima pasakyt ir kitaip - ponas Dievas sukūrė per žmogaus protą
Beje, krikštija ir kiti krikščionys - ne tik katalikai. Pvz. ortodoksai, sentikiai, liuteronai ir kt. Tikrai tikrai

Taip, tos religijos atsirado veliau is krikscionybes. Nematau nieko blogo krikstyjime Tiesiog nematau ir reikalo savo situacijoje, tuo kuo tikime mes su vyru.

Dėl šeimos kaip tik tariasi Žmogus gyvenimui išleidžiamas ne tam, kad kiti už jį priiminėtų sprendimus, susijusius su visu to žmogaus gyvenimu O ir gyvenimą mums duoda ne tik tėvai, tėvai padeda, bet ne apsprendžia Tai ir religijos priėmimo ar atsisakymo neturėtų lemti tėvų valia Plius aš manau, kad vaikelio dūšelė pai renkasi kur jai atsirasti su Dievo pagalba

Kadangi temos pavadinime yra klausimas''kam?''Susimąsčiau ,kodėl pakrikštijome savo nė 7 mėn.neturinčią mažulę.
Manau ,kad pirmiausia todėl ,kad esame katalikų šeima ir norime pagal šio tikėjimo principus auklėti savo dukrą.Norime,kad vaikas ''priklausytų''šeimai ir tikėjimo požiūriu.Vis dėlto juk augdama ji tikrai susidurs su bažnyčia ,šventėm ,tradicijom.Norim ,kad pagrindinius sakramentus ji priimtų iki pilnametystės ir nereiktų tik prieš santuoką prisimint tai ,kas nepadaryta.Gal tai ir skamba labai formaliai,bet ,mano galva,krikštas,komunija,sutvirtinimas tarsi palengva įvesdina vaiką į bažnyčios gyvenimą.Juk pats krikštas iš tikrųjų dar vaikučio nepadaro tikru krikščionimi ,jo krikščioniškas auklėjimas iš tikrųjų mūsų rankose.Tačiau juk daug sąmoningesnis priima pirmosios komunijos sakramentą(jei labai apsisprendęs ,gal ir atsisdakys),o sutvirtinimo sakramentas yra jau tikrai tik žmogaus valioj,jį dažnai priima suaugę ir sąmoningi žmonės.Taigi krikštas dar ne viskas ir tikrai ,mano galva,nepasmerkiam vaiko amžinai būti bevaliu mūsų valios vykdytoju.

Ir dar ,visose temose ,kuriose kalbama apie bažnyčią ir tikėjimą,sakramentus jaučiu kažkokį gėdyjmąsi savo tikėjimo,priklausymo kažkokiai konfesijai arba tiesiog nepripažįstama ,kad jai priklausom.Ir ši tema tikriausiai atsirado dėl to paties-mes patys nežinom ,ar tikim,nesuprantam to ,kas vyksta bažnyčioj,todėl ir abejojam ,ar verta savo vaiką formaliai ''įrašyt'' į krikščionių gretas. Vis dėlto dauguma žmonių tikrai nesam atradę savo tikėjimo ,mažai domimės bažnyčios(bet kokios ) gyvenimu ,todėl kai kurie tikrai negalėsim savo vaikams padėt apsispręst tikėjomo klausimais.
Nežinau ,gal labai konservatyvi esu ,bet man tikriausiai būtų nelengva,jei dukros šeima,pvz.,išpažintų islamą,budizmą ir t.t.Pats tikėjimas juk tikrai nieko blogo-Dievas juk yra vienas ,bet ,man atrodo,neišvengiamai atsirastų ir nesusikalbėjimo.Neliktų bendrų švenčių , tradicijų, taip suartinančių šeimos narius,gal net jausčiausi labai nelaiminga.Aišku ,jei dukrytė būtų laiminga,taio ir tai ištverčiau