Nemanau, kad reikia krikštinti vaikus "iš inercijos", dėl šventės, dėl aplinkinių. Manau, kad tokios priežastys yra niekinės. Kas iš to, jeigu tėvai netiki, o vaiką krikština?
Taip pačiai nesuprantu pasakymų "o jeigu aš pakrikštinsiu, o vaikas paaugęs nelankys tikybos pamokų, neis į bažnyčią, nenorės komunijos?" Didžioji dalis vaikų bus tokie, kokie yra tėvai! Jei tėvai krikština dėl to, kad tiki, kad jiems tai svarbu, tai ir vaikui to krikšto reikės visą gyvenimą. O jeigu "pakrikštinau. Ai, nežinau kodėl... norėjau šventės, nuotraukų, dar kad turėtų krikštatėvius, kurie dovanas vežtų.."...
Aš pati ruošiuos krikštint dukrytę. Nes man tai svarbu, tuo tikiu, to noriu ir žinau, kad tą tikėjimą bandysiu jai įskiepint (sakau "bandysiu", nes visgi būna visko gyvenime).
Beje, o priimdami santuokos sakramentą vaikus auklėti katalikiškai pasižadam PATYS SAU
be abejo, nekalbu apie daugybę atvejų, kai bažnyčioje tuokiamasi dėl mados ar gražių nuotraukų. Tada apskritai viskas yra farsas, nuo santuokos iki vaikų komunijos. Tokiais atvejais labiau gerbiu žmones, kurie neapsimetinėja, o gyvena paprastoj civilinėj santuokoj, vaikų nekrikština, tikybos nemoko ir bažnyčios šventoriaus nemindo.