Krikštynos. Kam?

Butent taip ir rasiau - man tai, kad esu pakrikstyta netrukdo, bet jei butu galimybe rinktis dabar - nesikrikstyciau. O ka?

As galiu pasakyt KAM Pati esu krikstyta, bet nesu religinga. Vadovaujuos vienos BIX'u dainos zodziais : "mes tikim dievais, mes tikim savais, mes tikim", taigi i baznycia nevaikstau, nuodemes pries save ir pries tuos, kuriems kazka negero padriau ispazystu ir atsiprasau ir man uztenka. O vaika krikstysiu vien del to, kad jis turetu krikstatevius. Kadangi pati turejau ir tebeturiu nuostabu krikstatevi, i kuri galejau kreiptis bet kokios pagalbos ir kuris man viskuom, kuom galejo, pagelbejo, tai noreciau, kad ir mano maze turetu ne viena teva ir motina

Būtent dėl to aš ir nekrikštiju. Mes nereligingi ir tikrai tokiais netapsim, į bažnyčią nevaikštom, nesimeldžiam, dievo paveikslėlių ant sienų nekabinam. Tad nematau reikalo versti vaiką daryti tai, ko nedarom patys. Lai renkasi.



Man pagoniai netgi arčiau širdies


Kultūra ir religija yra du skirtingi dalykai, brangioji Nereikia čia kišti kultūrinio paveldo ne į temą.

Oi, mylimuke, tu labai kategoriška
Matosi, kad tvirtą stuburą turi Man patinka tokios tvirtos moterys, kurioms kiti savo valios neprimes (ne taip, kaip kitoms: ai, aš tai netikiu, bet mociute labai norejo, kad pakrikštytume...).
Su primygtiniu raginimu krikšyti vaiką iš savo giminės pusės nesusidūriau. Aš nebe pirma laisvamanė savo šeimoje. Tėvai be santuokos sakramento n metų gyvena, manęs su broliu nekrikštijo. Močiutė (mamos mama) - moteryte 82 metų, bet labai jau negilaus tikėjimo. Į mišias retai nueina, namie nesimeldžia, geriau vakarais gaublį pasukioja, mintyse po svečias šalis pakeliauja... Ir ne miestietė ji, kaimo gūdumoje gimus, užaugus ir pasenus. O būna ima ir pareiškia: Ak, tie kunigai... jauni,stiprūs vyrai, verčiau eitų dirbti
Vaikystėje, kai kaime vasarodavau, ir mane per kokią žolinę į bažnyčią nusivesdavo. Bet sakydavo: tu nieko nedaryk, pastovėk ir tiek. Na ir klūpo visa bažnyčia per mišias ant kelių, o aš vidury stypsau - močiutės klausau.

Tiesa, mano nekrikštas broliukas-dvynukas komunijos priėjo Jam tada 10 metų buvo. Ai, kažkaip netyčia su draugais į pamokėlės, kuriose komunijai ruošia, nukeliavo, taip paskui su draugais visas ir atlankė. Jis tai nesuprato šito, kad komunijos be krikšto priimti negalima. O tėvai aiškinti nesivargino. Na, jeigu vaikas nori pirms komunijos prieiti, argi gaila? Nupirko mama žvakę, aprengė juodai - baltai, vis šeima į bažnyčią nusigrūdom,mišiose sudalyvavom (tiksliau, atžiūrėjom), tėtis dar 5 rublius paaukojo Ir visi patenkinti. O brolio lankymasis bažnyčioje tuo ir užsibaigė. Mūsų šeima net per laidotuves į bažnyčią neina, prie karsto pasilieka.

Turbūt tikroms katalikėms kraupiai ir neatsakingai toks tėvų požiūris skamba, o man - juokinga prisiminti. Mano tėvai - labai liberalūs žmonės. Ji visada palaikė mano pasirinkimą, kad ir koks keistas jis būtų. Nusprendžiau gimdyti vaiką ne santuokoje - tik vieną kartą man laukiantis klaustelėjo, ar neketiname tuoktis ir viskas. Nusprendžiau palikti vaiko tėvą - parėmė mano sprendimą (nors iš šalies žiūrint, atrodė, ko ten skirtis: negeria, nemuša, pas kitas neina. Tiesiog supratau, kad tai ne tas žmogus, su kuriuo norėčiau praleisti visą gyvenimą). Jų požiūris toks: jei man gerai, tai jiems - tuo labiau.

Iš dalies tu teisi. Tačiau, pavyzdžiui, viduramžiais tai buvo neatsiejami dalykai.
Tiesą, man pagonybė irgi atrodo priimtinesnė. Anuometiniai žmonės labiau mylėjo gamtą, tapatinosi su ja... Šiuolaikiniams būtų ko iš jų pasimokyti (pvz., kaip gražu: po pirmo griaustinio drausdavo į žemę suduoti - ją laikė apvaisinta ir elgėsi kaip su nėščia moterimi; drausdavo vandenį nešvariu vandeniu užlieti, kad ugnelė nesupyktų). Lietuviai (tiksliau, žemaičiai) buvo paskutiniai pakrikštyti pagonys Europoje. Gal keista, bet aš tuo didžiuojuosi
Antra vertus, šiai religijai buvo lemta numirti. Visų pirma, ji buvo jau per daug išsigimusi (dievai buvo pernelyg susmulkėję: net paršiukai turėjo savo atskirą dievą), visų antra, be krikščionybės priėmimo nebuvo galimybių Europos kultūrai patekti į Lietuvą.

Šiandien verčiau interviu su Vytautu Landsbergiu. Jame jis kalba apie abortus, eutanaziją ir pan. socialinius reiškinius, kurie pastaruoju metu neduoda ramybės ne tik lietuviams (savaime suprantama, dėsto konservatyvųjį požiūrį - ką gi, jis turi teisę į savo pasaulėžiūrą) ir apie neigiamas įstojimo į ES puses (narystė ES Lietuvoje sukėlė tradicinių vertybių byrėjimą). Jis atkreipia dėmesį į tai, kad Europa pastatyta ant krikščionybės pamatų. Ir dabar ta pati Europa tas krikščioniškasias vertybes neigia (abortai, gėjų santuokos, eutanazija), taip sakant, kerta šaką, ant kurios pati sėdi.
Nors ir nemėgstu Landsbergio, negaliu šiuo atžvilgiu su juo nesutikti. Taip, mes gyvename Vakarų civilizacijos saulėlydyje. Ką padarysi, turbūt kada nors į Europos žemyną susikraustys kinų perteklius.
mano manymu, svarbiausia susitaikyti su neišvengiamybe. Mirė pagonybė, kada nors gal mirs ir katalikybė. Viskas keičiasi, nestovi vietoje.

Sutinku su zaRAza
saulala, jūsų šeima- įdomūs žmonės Ypač močiutė- dar nemačiau, kad tokio amžiaus žmogus būtų netikintis Kitavertus, būtent ta seniausioji gyvoji karta ir yra nuoširdžiausiai tikintys

Saulalai. Tai ir yra svarbu, neveidmainiauti. Norisi nors vieną gyvenimo sritį - tikėjimą išlaikyti švarų. Ir visai nesvarbu kuo tikim - Jezum, Krišna, Perkūnu, Likimu, Žvaigždėmis ar kokiu kitu Dievu. Juk tikim savo vidum, kam reikia apgaudinėti save?

Puikiausias atsakymas tiems, kurie sako "o ko nekrikštijat, taigi nuo to nieko blogo neatsitiks". Aišku, nieko blogo neatsitiks, tačiau tai bus nepagarba tikintiesiems ir, kaip sako dailele, veidmainystė.

mes krikstysim mergyte si menesi.Mes su vyru be baznytines santuokos.As pav netikinti.Paklausit kam?Mano tevai ir aplinkiniai neduoda ramybes O jei rimtai neseniai papuolem i nedidele avarija ir tas atsitikimas padejo galutini taska apsisprendime.

Manot, kad krikštas padės išvengti avarijų? Na, nebent po krikšto jūsų automobilis stovės garaže ir iš tolo aplenksit visus važiuojančius automobilius.

ne tai norejau pasakyti.tiesiog po tos avarijos supratau,kad tavo gyvybe neprilklauso nuo taves.ir va todel norejau pati dalyvaut vaiko krikstynose.

Būk stiprus savo tikėjime arba stiprus savo netikėjime... Būk šaltas arba karštas, nes jei būsi drungnas, aš išspjausiu tave...

Na, čia gal nevykusiai pritaikiau, bet "susiasocijavo"