Turiu raudonplauke drauge... Visa gyvenima ji kompleksavo del savo rudu plauku, strazdanotos ir labai baltos odos... Tarybiniais laikais su tokia isvaizda is vis sunku buvo gyventi. I pasimatymus ji nevaiksciojo, buvo nedrasi ir uzsidariusi, gyveno tik savo skaitomu romanu gyvenimus... Istekejo uz pirmo jai didesni demesi parodziusio vyro (kuris turejo savo supratima apie moteri: nuolanki, kukli, nekalta ir nesidairanti i kitus, nes tikinti, kad niekam daugiau nepatiks)... Nemanau, kad tik tevai toki poziuri i save lemia, nes tevai jos niekaip kitaip neisskyre ir neakcentavo jos "ryzumo".. Tai vis visuomene!
O dabar ji susilauke vaikelio... nors jis dar mazuliukas, bet jau matosi, kad sviesutelis baltutelis ir.. ko gero bus raudonplaukis. Jis taip i ja panasus!
bet kai nieko negalvodama pasidziaugiau tuo, ji paniuro... Ji ziuri i ji, mato ka mato, bet vis tiek tiki, kad atsitiks stebuklas ir jis ims ir patamses!!!
Sunku mums, tiems kas su tokia problema nera susidures asmeniskai, suprasti kaip kartais sunku buna tiems zmonems...
Ir nors pati dazau plaukus tokia spalva ir man labai grazus tokie rudaplaukiai vaikuciai, tai ne tas pats.. as renkuosi tokia buti ar nebuti samoningai, o gime raudonplaukiais neturi sito pasirinkimo ir jei susiduria su nedraugiska aplinka, isitaiso kompleksus visam gyvenimui.
Tad jokie filosofavimai "tipo" ko cia pergyventi, negelbsti.. Pradekime nuo to, kad augindami savo vaikus, idiegtume jiems tolerancija kitokiems zmonems.. manau bent tuo galime prisideti, kad butu kuo maziau tokiu puikiu, bet nelaimingu zmoniu...