As isgirdusi savo diagnoze ,kaip toj pasakoj verkiau lygiai tris dienas.Buvo be galo gaila savo vaiku,gaila tik pries dvi savaites is vaiku namu paimtu seses su broliu,pergyvenau ,ka jiems teks pergyvent,jeigu as numirciau,gaila savo senos motinos,kuriai paciai reikalinga prieziura,saves buvo gaila...atsitokejau viena karta pamaciusi verkianti savo vyra
,kad jus zinotumet kokia gavosi atvirkstine reakcija,kaip as viduje uzsiutau ant vyro,galvoju sergu tai as ,o maiskis baubia krokodilo asaromis,nu ir susigriebiau,kad asaromis as nieko nepakeisiu,o dar tik pabloginsiu savo sveikata.Atsirado geru ,stipriu ir palaikanciu draugu ,kurie skambino per diena po 100 kartu ,kad galetu padrasinti ,vyras taip pat nusisluoste asaras ir mane prigrasino neverkti,o skatino skaityti kuo daugiau pozityvios literaturos,uzsiimti pacia man mieliausia veikla ir vyti visas blogas mintis i sali.Trecia diena ,vaziuodama vezimeliu operacijai nesijaudinau nei trupuciuko,permasciau viska savyje ir nusprendziau,jei bus lemta mirsiu dabar ,jei ne ,jokia liga manes nepalaus .Palikau neisgerusi ne vienos raminancios piliules,aciu Dievuliui,kad tuo metu jis kazka mano galveleje" atjunge",kad nejausciau jokiu baimiu ir optimistiskai ziureciau i savo padeti,tai turbut ir padejo man susitvarkyti su savo mintimis.
Romantike 
gerai suprantu dėl biopsijos, kai pirmą man ją darė, buvau nėščia. Nesuprantu, kaip nepersileidau. Per kitas 10 punkcijų skaudėjo mažiau, bet priprast prie to skausmo turbūt neįmanoma. Paskutinį kart taip drebėjau, kad daktarė pakvietė kolegą pažiūrėt ar su aorta viskas gerai... O man ten iš išgasčio 
