QUOTE(carvel @ 2009 01 11, 22:02)
As tai is vis chemijos metu ,kada ieidavau i mesos parduotuve,man labai kvepedavo zalia mesa,tiesiog sukeldavo apetita ,kaip vilkui
.O valgyti gal buciau ir nevalgiusi jei ne mano vyras,vis tempdavo per pietus i kokia kavinuke,nu ir bevalgant apetitas pasitaisydavo,uz tat hemoglobinas 137 iki pat cemijos pabaigos buvo.
.O valgyti gal buciau ir nevalgiusi jei ne mano vyras,vis tempdavo per pietus i kokia kavinuke,nu ir bevalgant apetitas pasitaisydavo,uz tat hemoglobinas 137 iki pat cemijos pabaigos buvo.
Tai va , ir mano mamytė dabar nebegali pažiūrėti į makaronus , per chemijas vienu tarpu bulvių visai nebenorėjo, paukštienos. Dabar nori. Ir netgi prieina iki man nesuprantamų subtilybių. Pirmo chemo kurso metu be perstojo norėjo silkės. taisydavome naminiu būsu įvairiais pavidalais. Valgė vos ne kas antrą dieną. Dabar į ją nė žiūrėti nenori, bet nori sūdytos strimelės. Perku ją turguje šviežią ir pati sūdau su prieskoniais. Na, čia į skonius aš jau nebeįkertu. Arba nebenorėjo visai lašišos, o valgė tik baltą žuvį arba atvirkščiai. Ir tokių pas mus pavyzdžių dešimtys.
P.s.Turiu klasiokę vaistininkę, kurios dukrelė sirgo onko liga, tai ji labai domisi mityba ir dukros racionas yra ypatingai atidžiai parinktas. Bet kai pašnekėjau apie savo mamytės mitybą, ji pasakė, kad vyresnių žmonių organizmas daug sunkiau reaguoja ir perneša mitybos pasikeitimus, net tam pačiam ligoniukui nežinant, jei jis yra visą gyvenimą pripratęs taip maitintis. Mums gydytoja irgi pasakė , kad galite viską valgyti su saiku. Tiesą pasakysiu, tada nepatikėjau, dar ir gydytojos nepažinau, pagalvojau, kad ji mano "ai, senas žmogus..." Todėl ir dar kitur klausinėjausi.