QUOTE(citrute @ 2006 12 26, 18:09)
Smagu kai pasisako ir optimistai... o tai vakar perskaicius kai kurias istorijas tik asaros is akiu riedejo, siandien net nenorejau isijungti
bet nuotaika pagerejo, kad buna ir "geru" eigu, bo maniau, kad jos tik teorijose
as labai tikiu, kad pas mane bus ta "geroji" t.y. pati geriausioji ir lengviausioji forma, nors dar tik 2 metai... ir labai tikiuosi, kad savo vaikus isauginsiu pat... Linksmu svenciu!!!
Žinoma, neprarask tikėjimo. Juk laikas eina į priekį ir gydymo metodai, tikiu, kad tobulėja. Svarbiausia neprarasti vilties... Rūpintis savimi, mylėti save
Stenktis sveikai gyventi...
Mano mama iki ligos, galima sakyti, visai nesirūpino savimi- savas verslas, bemiegės naktys prie buhalterijos, pusryčiams kava ir cigaretė, pietums keleta sausainiukų, kava ir cigaretė, vakarienei koks nors kąsnis iš savo parduotuvės ir vėl cigaretė...Gyvenimas ant ratų, visokie reikalai, mažai poilsio, siaubingas greitas maistas...ir, aišku, begalė įtampos ir nervų dėl verso... Manė, kad yra nepakeičiama ir norėjo uždirbti, kiek galima daugiau,- kad mums būtų gerai......
Po to, kai pirmą kartą teko mėnesį pagulėti, nejaučiant kojų, ji susimąstė ir visiškai pakeitė savo mitybos racioną... Valgė natūralų maistą, žinoma, jokių cigarečių, gaugiau laiko skyrė namams, poilsiui...
Taigi, mylėkit ir saugokit save... Nė vienas nežinom, kur ir kada baigsis gyvenimas... Kiek avarijų, nelaimingų atsitikimų įvyksta keliuose... Po kai kurių sukrėtimų kartais net darosi baisu... Bet neleiskim, kad užvaldytų tos juodos mintys... Džiaukimės tuo, ką turim, ką matom, ką galim... Optimizmo visems