myliu, suprantu, kaip sunku
Aš kai sužinojau, tai beveik parą laiko prablioviau. O po to pradėjau galvoti
Jei tik įtaria, jei tyrimai dar nepadaryti, gal rezultai bus neigiami. Jei rezultatai visgi teigiami, pagalvok, ar iš tikrųjų šis susirgimas labai įtakos tavo gyvenimą ŠIUO momentu. Taip, ateity visko gali būti (bet gali ir nebūti
). Bet gali ir į avariją papulti ir visam laikui "daržove" likti. Aš kai sužinojau apie IS, tai vis galvojau, koks Dievas/likimas neteisingas. O po to pagalvojau, kiek jaunų žmonių žūsta avarijose, kiek suserga dar baisesnėm ligom. Ir kad aš esu laiminga, kad galėsiu matyti, kaip auga mano vaikas, kad dar turiu laiko, kad galbūt bus išrasti vaistai, kurie išgydys ir t.t. ir pan.
Tikriausiai jau žinai, kad turint IS labai kenkia stresas. Taip kad eik į vonią, nusišluostyk ašaras, pagalvok apie savo šeimą, apie tai, kad tu jiems reikalinga. ČIA IR DABAR. Ir jei tau iš tikro IS (o jei ir ne IS), tai norėdama kuo ilgiau kokybiškai gyventi, turi save prižiūrėti ir mylėti. Ašaros nepadės, turi rasti savyje stiprybės