Savimotyvacija

Nesutinku su psichologe, nes kai as pradedu kartoti, jog esu grazi, o vaizdas veidrodi nesikeicia - pasidazau arba pasimaivau ir tikrai po to geriau atrodau, nes akys blizgeti pradeda


O kaip Jus suprantat realistas?
Man atrodo, jog realybe pas kiekviena zmogu yra vis kitokia, tad pvz., jei as esu pozityviste tai mano realybe ir yra pozityvi (tiesiog, akcentuoju gyvenime teigiamus dalykus neuzsimerkdama pries neigiamus) ir pesimistai gali pamanyti, jog gimiau su marskineliais, bet as tiesiog pritraukiu tai ka akcentuoju gyvenime (lygiai taip pat kaip ir pesimistai), sutinkat?

O aš manau, kad labiausiai motyvuoja stiprios, kraštutinės emocijos, tačiau tuo pačiu reikalingas gebėjimas jas kūrybingai suvaldyti, įprasminti. Todėl motyvaciją žadina viskas, kas žadina stiprias emocijas- ne be reikalo daugelis žymių asmenybių buvo aistringo būdo, o ne ramūs optimistai ar užsispaudę pesimistai, nes aš manau, kad pastarosios savybės veda į bukumą ir abejingumą, į stagnaciją, kas nemotyvuoja tikrai.

O pajutęs kraštutines emocijas, supurtymus žmogus pradeda veikti, mąstyti, atsiskleidžia ir mobilizuojasi geriausios jo savybės, bet tik tada, jei jis išmokęs į tas emocijas pažvelgti ir iš laiko perspektyvos, ir jas įprasminti. Teisinga mintis, kad gebėjimas prisitaikyti prie realybės lemia sėkmę ir gerą savijautą, o ne ilgalaikis užsifiksavimas naiviose optimistinėse fantazijose, kurios anksčiau ar vėliau žlunga, tik su dar didesniu trenksmu ir skausmu, ir ne užsifiksavimas pesimizme, kuris viską paralyžiuoja.

Visos šios kraštutinės emocijos labai reikalingos ir be galo motyvuojančios, bet tik tada, jei jose neužsifiksuojama ilgam, nes transformuotos į sėkmę ir kūrybą jos gali būti tik tada, jei žmogus sugeba iš jų prasmingai išsivaduoti, ir įgyti tam tikrą patirtį.

Kitaip sakant, man atrodo, kad labiausiai motyvuoja leidimas sau išgyventi stiprias emocijas nebėgant nuo realybės, bet būtinas gebėjimas, kurį laiką pasiblašius tarp jų, galiausiai rasti pusiausvyrą, ir įprasminti blaškymosi periodą. Tai yra dinamiškumas gyvenime, o ne monotoniškas optimizmas ar chroniškas pesimizmas.

Aš tą supratau po ilgalaikio antidepresinių vaistų vartojimo, kurie slopina visas emocijas- tiek teigiamas tiek neigiamas. Ir po tiek metų vartojimo, supratau, kad kartais emocinis skausmas yra žymiai geriau, nei abejngumas, nes žmogus yra tarsi beveik optimistas, kai vartoja juos, bet ilgainiui praranda bet kokią motyvaciją gyventi realų, tikrą gyvenimą, susirasti normalų darbą ir gerai dirbti, bendrauti su žmonėmis, sukurti šeimą ar atrasti savo pašaukimą profesinėje srityje.

Ir čia manau jokios knygos nepadės- tiesiog reikia žadinti emocijas visais įmanomais būdais- knygomis, filmais, visuomenės gyvenimo ir problematikos stebėjimu, ekstremaliu gyvenimo būdu ar išgyvenimais, nes visa tai sukrečia, vadinasi ir sukelia minčių, motyvuoja mąstyti ir veikti, mobilizuoja sugebėjimus.

Sveiki. Su siais teiginiais sutinku! Butent man, mano zmonai, keliems draugams ir daug kam is pazystamu labai padejo suzadinti stiprias emocijas ir istikruju pakeisti gyvenima vieni kursai. Pats praejau juos pries 6 metus ir, manau, kad tai buvo vienas is 3 svarbiausiu ivykiu mano gyvenime (i trejetuka ieina pazintis ir vestuves su mano zmona ir vaiku gimimas )
Tai labiau ne kursai, o "trenangas", kur tave taip "pratraukia" ir sukrecia ivairiu pratimu, zaidimu ir kt. deka, kad norom nenorom keitiesi ir permastai kas gi toliau! Nemegstu nieko reklamuoti, tad neissiplesiu. Truputi informacijos galite gauti cia: http://www.alfastudio.lt/

Gal galima sužinoti, kokią knygą skaitėte šiai problemai spręsti? Labai man reikia kažko tokio, kas padėtų atsikratyti auditorijos baimės, viešo kalbėjimo baimės, žodžiu, kaip padaryti, kad kalbėtum garsiai visiems tai, ką mintyse turi, o ne veblėti kažką, kad net pačiai gėda savęs klausytis:(((((((((((((((((

Galima padaryti paciai irasa (is patinkancio knygos) ant disko ir paskui klausytis masinoj, ar irasyti i telefona ir su ausinem sau klausaisi kai pasitaiko proga.

Sveiki,

esu pasimetusi. Truksta motyvacijos. Gelbekite!!!!!!
Papildyta:
Siuo metu intensyviai domiuosi NLP. Skaitau kygas + lankau seminarus

Praktikuojant su specialistais nepatinka tik tai, kad daugiau ar maziau visi galvoja apie uzdarbi - klientu kiekybe.

Man buvo panasi situacija, nemokejau moduliuoti savo balso - "nemelodingai" snekedavau. Tad noriu Jusu paklausti, ar bijote savo balso? As bijojau, tad pradejau praktikuotis: garsiai su savim sneketis, skaityti knygas, zurnalus ar pan. (svarbiausiai GARSIAI), keisdavau balso tembrus, taip po truputi mokiausi valdyti savo balso intonacijas. Dar padejo dainavimas (nors gero balso neturiu, bet ir nera mano tikslas scena). Pabandykite "prisijaukinti" savo balsa, tuomet bus drasiau sneketi, nes manau tikrai turite ka pasakyti.
Paklauskite bibliotekoje ar knygyne apie oratoriaus mena - tikrai turi ka pasiulyti. Deja, konkreciai negaliu rekomenduoti, nelb. prisimenu...
Papildyta:


Sveika,
kas nutiko, kad pasimetet? Ar jau ilgai? Ar visadatruko motyvacijos? Ar galite placiau papasakoti?

Dirbau pakankamai geram darbe, ne mano stichija, bet daug kas imponavo: kolegos, kurybine laisve, darbo uzmokestis.
Viena diena atsikeliau ir supratau, kad mane viskas nervina, jau menesi laiko sedziu ir ziuri i kompiuterio ektrana. Logiska, kad zmogus negali tokioje busenoje ilgai isbuti, todel nuejau pas vadova ir pasakiau, kad noriu iseiti.
Nervuoti pradejo viskas: darbo uzduotys, kolegos, kurie mano pastebejimais sededavo tik skype ir facebooke. Pradejau panikuoti, kad daugiau niekada neateis ikvepimas.

Jau savaite, kai nedirbu, tiesiog galvoju.

Blogai, kad nesusitvarkiau, nes nezinau, kaip atsistatyti, pasiskubinau, o gal ir teisingai padariau.

Minejote, jog uzsiimate NLP ar dar kazka bandete daryti - religija, knygos, psichologas?
Ar tik darbas "uzkniso"?

Galvoju, kad man su galva kazkas negerai. Tai ir bandau visus tradicinius ir tradicinius metodus.

Tikrai nemanau, kad Jums su galva blogai, kaip tik džiaugiuosi, jog "nenurašote" savęs anksčiau laiko, kaip padaro daugelis žmonių.
Jei ieškote, vadinasi tikrai rasite! Svarbiausia žinoti ko ieškote.

Turiu Robin Sharmos , Murphy knygu, skaitau ir kaifuoju kiekviena diena, pasikraunu geru emociju, daug ka pritaikau kasdienai,zinoma, kad kartais uzmiegu, esu zmogus ne robotas,.Uzeina, neskaitau koki menesi, po to vel pasiimu.Manau, kad tikrai geriau betkokias knygas skaityti, nei sedeti prie televizoriaus ir vegetuoti, ziurint kas su kuo permiegojo, kas ka subade, kas kur ir kaip uzsimuse ,ir .t.t