QUOTE(Foxenas @ 2011 12 15, 13:53)
Dirbtinai sakralizuoti galima ka tik nori. Pvz. kirmelines ataugos pasalinimas irgi ivyksta tik karta gyvenime, ir tai ne visiems.
Dvasingam zmogui aplinka niekaip neitakoja sugebejimo dziaugtis ir isgyventi stiprias emocijas. Jusu paklausius galima pamanyti, kad moterys gimdancios ligonineje nepatiria to "akto", ju gyvenimas radikaliai nepasikeicia , ir pirmas vaiko klyksmas netampa vieno dziaugsmingiausiu ivykiu gyvenime pranasu. O jau planinio cezario "aukoms" isvis belieka tik gyvoms pasikasti po zeme - "tikromis" motinomis joms tapti, kaipo, ir nebera sansu.
Kita vertus, jei vadovautis jusu logika, tai moteris gimdanti trecia ar ketvirta vaika, turbut isvis nebepatiria jokiu stipresniu emociju, galima pamanyti, kad ji del kazkokiu tai priezasciu ta pagranduka turetu myleti maziau nei pirmagimi, nes pastarasis tarsi jau ir "neipatingas", toks viso labo "eilinis masines gamybos produktelis"?
Aš skaitau tai, ką Jūs parašiusi, ir negaliu atsistebėti. Net pyktis suėmė, jei tiesą pasakius. Jeigu Jūs savimi nepasitikite, bijote, kad nesugebėtumėte susitvarkyti su gimdymu namuose, tai yra Jūsų asmeninė nuomonė. Šitaip negatyviai kalbėti vien apie tai, kaip apie faktą, yra tikrai negražu. Darote labai jau kraštutines išvadas iš to, ką čia išsako kitos būsimos ar esančios mamos.
Savišvietai visada užtenka laiko. Tos, kurios pasiryžta gimdyti namie, juk nedaro to vien tik iš idėjos. Vistiek tam turi būti kažkoks pagrindas, nes to viena nepadarysi (nekalbu apie išimtis). Labai gaila, kad Lietuvoje moterims šitaip trūksta noro žinoti. Kai nežinai, visada baisu.
Man 20. Laukiuosi, pabrėžiu, pirmo vaiko. Ir tikrai gimdysiu namie, jei tik mano pačios gydytoja per paskutinį vizitą patvirtins, kad nėra reikalo važiuoti į GN. Jau dabar esu tam pasiruošusi, labai daug skaičiau, domėjausi, ir Jūsų dideliam nustebimui visiškai nebijau, nes žinau, jog galiu su tuo susitvarkyti, kadangi tai nėra tiesiog fizinis, dvasinis aktas ar dar koks neaiškumas. Tai yra mano pačios vaikelis, kurį be galo myliu, su kuriuo kalbuosi visą nėštumą, vis glostau pilvelį ir kaskart jaučiu užplūstantį neapsakomai gerą jausmą. Tikrai jo nepasmerkiu ir neprisidarau jokios rizikos. Jei tik bus kokios komplikacijos (nespjaunu į vandenį, visko gali nutikti), važiuosiu į ligoninę tikrai. Juk ne džiunglėse gyvenu. Jeigu turiu galimybę rinktis, kodėl turėčiau aklai daryti tą patį, ką Jūs?
Pasirinkdama gimdymą namie vadovaujuosi tuo, kad tiesiog noriu apsidrausti nuo bereikalingo streso, nuo bet kokių, man visiškai nenaudingų, gydytojų ir seselių nuotaikų, kritikos, agresijos ir pykčio priepuolių, nuo nemalonių, pašaipių replikų, nuo skubėjimo ar įsakinėjimų, nuo nereikalingų patarimų ir daug daug kitokių dalykų. Man šio vaikelio atėjimas į pasaulį be galo laukiamas dalykas, todėl manau tikrai logiška, kad noriu tai daryti kiek įmanoma ramiau, tyloj, be jokio skubinimo ar nereikalingų intervencijų. Juolab žinant, kaip gudriai būna paskiepyjami vaikiukai, jeigu vaikelį išneša iš palatos, kur aš kategoriškai prieš, arba primaitinami mišinukais, kai kątik gimęs mažylis į mamos krūtį nė pažiūrėti nenori (o tokių atvejų irgi buvo ne vienas). Galiu nuo viso to apsidrausti, ir, Jūsų dideliam nepasitenkinimui, taip ir padarysiu. Nesu nei per jauna, kad suprasčiau, nei per kvaila, kad negalėčiau būti atsakinga už savo pačios sūnaus atėjimą į šį pasaulį.
