QUOTE(AusraR @ 2009 01 22, 12:40)
na o dabar jau jus man patartik ka daryt su ta sloga....na siurbiu as jam kiek siurbiasi, plaunu su juros vandenuku, nakti net vibrocil ilasinau, ryte pries pirma miegali irgi...bet visa tai padeda na kokiom 10-15 minuciu.....ka jus dar darot? gal kokiu liaudisku priemoniu yra kaip palengvint gyvenima tam vaikiukui...siaip jis jauciasi gan neblogai, tik kad pavalgyt sunku....
gal sakau nusitraukt ir pamaitint su sauksteliu...kaip jus darot?
gal sakau nusitraukt ir pamaitint su sauksteliu...kaip jus darot?
Radau: gal ką pritaikysit vaikiukui
Rytietiško masažo taškai ir jų masažavimas
1. Tarp antakių, virš nosies šaknies. Dviem pirštais rodomuoju ir nykščiu sužnybkite odą, palaikykite ir paleiskite. Tai kartokite keletą kartų apie 30 sekundžių.
2. Ties išoriniais nosies sparneliais. Esant slogai, šie taškai yra skausmingi. Juos masažuokite prieš laikrodžio rodyklę apie minutę.
3. Ant plaštakos tarp nykščio ir rodomojo piršto. Sužnybkite dviem pirštais iš abiejų pusių ir suraskite skausmingą tašką. Jį ir reikia masažuoti prieš laikrodžio rodyklę.
4. Taškas ant skruosto. Jei pačiupinėsite apatinį akiduobės kaulą, užčiuopsite nedidelį įdubimą. Taškas, kurį reikia masažuoti, yra centimetru žemiau įdubimo, ant skruosto. Masažuokite prieš laikrodžio rodyklę.
Kiekvieno antakio pradžioje. Juos taip pat masažuokite prieš laikrodžio rodyklę.
Pirmą dieną masažuokite tašką tarp antakių ir taškus ties nosies sparneliais, antrą dieną antakių pradžios taškus ir taškus po akiduobėmis. Taip pakaitomis masažuokite ir kitas dienas. Plaštakos taškus galite masažuoti kasdien. Pėdų masažas.
info iš http://gyvenimas.del...php?id=19937929
Papildyta:
QUOTE(AusraR @ 2009 01 22, 13:17)
o is liaudisku - alijosius netinka?
Apie alijošių ir slogą nežinau, o apie paleistuvės sultis mums neonotologė
sakė.
QUOTE(AusraR @ 2009 01 22, 13:56)
ale is kur ta paleistuve guat...turejo mama anksciau..ale nebeturi...
mumi ir neturim
gal kokia kaimynė? O gal draugių , ar pažystamų mamos?Gal kas iš čia skaitančių turi?
tik va dėl žinduko nelabai ir aš buvau iš tų mamyčių kuri galvojo, kad neprireiks žinduko, bet tikrai klydau, nes viskas priklauso nuo vaiko....kabėt kabėdavo ant papulio ilgai(gaminom pienelį parom)....bet neužmigdavo prie krūties niekaip...o užmigdavo tik supant čiučiuojant su žinduku...padėdavo nusiramin kai aš pvz. į vonią eidavau...ar kur...nieko baisaus tas žindukas, jei tikslingai naudoji....
labai sutinku su jumis! As irgi buvau pries zinduka, net nescia visiems drasiai sakiau, kad neduosiu jo, bet po 3 sav. kazkur daviau. Gi negali visa para gulet su maziuku. Reikia ir nusipraust ir pavalgyti. Net gi buvo tokiu situaciju, kad as maitinu maziuka, o vyras mane
Mums dabar 2 men pieniuko nesumazejo net duodant ciulptuka 
labai sutinku su jumis! As irgi buvau pries zinduka, net nescia visiems drasiai sakiau, kad neduosiu jo, bet po 3 sav. kazkur daviau. Gi negali visa para gulet su maziuku. Reikia ir nusipraust ir pavalgyti. Net gi buvo tokiu situaciju, kad as maitinu maziuka, o vyras mane
Mums dabar 2 men pieniuko nesumazejo net duodant ciulptuka
dabar truputi ne i tema labai prasau,parasykit man i az ka as darau ne taip, kad mano paraso nerodo 
labai prasau,parasykit man i az ka as darau ne taip, kad mano paraso nerodo
QUOTE(AusraR @ 2009 01 22, 20:39)
mano vaikas tai dabar zinduka isikandes vaiksto (tiksliau ropoja) o iki tol nereikejo....
QUOTE(Ode @ 2009 01 21, 23:48)
...
Bandykite maitinti statesnėj pozoj, dažniau atraugint, prieš maitinimą paguldykit ant pilvuko, kad oras išeitų ir žiūrėkit, kad gerai apžiotų krūtį (tada mažiau oro prisigaudo). Nemaitinkit rėkiančio: arba dėkit prie krūties su pirmais alkio požymiais, o jei jau įsiverkė, nuraminkit kitais būdais ir tada siūlykit krūtį.
Bet, kaip sakiau, jei šiaip daugiau nieko blogo nepastebit ir vaikelis gerai auga, tai nepergyvenkit.
Ne, purtyt tikrai nereikia. Bet tokio mažo kūdikio žadinimas esant reikalui nėra prievarta, o būtinybė.
Iš dar galimų priemonių: išrengti, apšluostyti veiduką drėgnu skudurėliu (jei kambaryje pakankamai šilta). Žadinkit, kai jis yra ne giliame miege (juda akių obuoliai, kruta kojytės, rankytės, lūpytės), nedekit ryškios šviesos, nes nuo jos vaikas užsimerkia, kalbėkite, stenkitės pagauti jo žvilgsnį, jei atsimerkia, paguldykit ant kieto paviršiaus. Sudarykite oda-oda kontaktą: masažuokite, plokite katučių, pasigultykite nuogą vaikelį ant savo nuogo kūno. Pirštu glostykit jo lūpytes. Užlašinkite šiek tiek savo pieno ant lūpyčių.
...
Mišinuką taip pat (kodėl primaitinat?).
Ar daktarai išreiškė kokių nuogastavimų dėl vaikelio sveikatos? Nes jei viskas gerai (o turit omeny, kad pas tėvelį nusiramina), tuomet ir jums reikia nusiraminti, pasitikėti savimi ir vaikeliu. Vaikai verkia. O mums, mamoms ir tėveliams, reikia ieškoti priežasčių ir jas panaikinti. Žindančios mamos turi didelį pranašumą prieš tėtį: 'namuką', kuriame ką tik augo vaikelis ir kuriame augdamas jis pažino ir prisirišo prie mamos, ir 'pieno fabrikėlį', kuris išlindus iš namuko patenkina visus mitybos poreikius, saugo sveikatą bei raminą. Pasinaudokite tuo. Leiskite su vaiku laiką lovoje, maitinkites, masažuokitės, miegokite. Įsigykitę nešioklę/skarą ir nešiokite vaikelį prie savęs, kol tvarkotės, eikite kartu pasivaikščioti. Maudykitės. Ramiai ieškokite, bandykite, pažinkite vienas kitą ir jums tikrai pasiseks.
Bandykite maitinti statesnėj pozoj, dažniau atraugint, prieš maitinimą paguldykit ant pilvuko, kad oras išeitų ir žiūrėkit, kad gerai apžiotų krūtį (tada mažiau oro prisigaudo). Nemaitinkit rėkiančio: arba dėkit prie krūties su pirmais alkio požymiais, o jei jau įsiverkė, nuraminkit kitais būdais ir tada siūlykit krūtį.
Bet, kaip sakiau, jei šiaip daugiau nieko blogo nepastebit ir vaikelis gerai auga, tai nepergyvenkit.
Ne, purtyt tikrai nereikia.
Bet tokio mažo kūdikio žadinimas esant reikalui nėra prievarta, o būtinybė.Iš dar galimų priemonių: išrengti, apšluostyti veiduką drėgnu skudurėliu (jei kambaryje pakankamai šilta). Žadinkit, kai jis yra ne giliame miege (juda akių obuoliai, kruta kojytės, rankytės, lūpytės), nedekit ryškios šviesos, nes nuo jos vaikas užsimerkia, kalbėkite, stenkitės pagauti jo žvilgsnį, jei atsimerkia, paguldykit ant kieto paviršiaus. Sudarykite oda-oda kontaktą: masažuokite, plokite katučių, pasigultykite nuogą vaikelį ant savo nuogo kūno. Pirštu glostykit jo lūpytes. Užlašinkite šiek tiek savo pieno ant lūpyčių.
...
Mišinuką taip pat (kodėl primaitinat?).
Ar daktarai išreiškė kokių nuogastavimų dėl vaikelio sveikatos? Nes jei viskas gerai (o turit omeny, kad pas tėvelį nusiramina), tuomet ir jums reikia nusiraminti, pasitikėti savimi ir vaikeliu. Vaikai verkia. O mums, mamoms ir tėveliams, reikia ieškoti priežasčių ir jas panaikinti. Žindančios mamos turi didelį pranašumą prieš tėtį: 'namuką', kuriame ką tik augo vaikelis ir kuriame augdamas jis pažino ir prisirišo prie mamos, ir 'pieno fabrikėlį', kuris išlindus iš namuko patenkina visus mitybos poreikius, saugo sveikatą bei raminą. Pasinaudokite tuo. Leiskite su vaiku laiką lovoje, maitinkites, masažuokitės, miegokite. Įsigykitę nešioklę/skarą ir nešiokite vaikelį prie savęs, kol tvarkotės, eikite kartu pasivaikščioti. Maudykitės. Ramiai ieškokite, bandykite, pažinkite vienas kitą ir jums tikrai pasiseks.
Mišinuką duodam, nes vaikelis neprivalgo ir jo svoris didėja silpnokai. Rytoj jau tris savaitės, o jis pakankamai nepriaugo.
Mišinuką padėjo duoti dar ligoninėje. Po cezario pjūvio operacijos, turėjau mažokai pieno. Mažylį atėmė iš karto ištraukius iš pilvuko, kai grąžino kai atsigavau po operacijos teko greitai guldyt jį į reanimacijos skyrių. Ten jį dar silpną pradėjo maitinti mišinuku tai per zonduką, tai su švirkštu, tai su buteliuku (kai sutiprėjo čiulpimo refleksas). Aš kiek sugebėdavau rankomis lašą po lašą traukdavau savo pienuką. Čia reanimacijoje jam ir čiulptuką davė, nes jis vargšelis labai erzeliojo po visų procedūrų bei vaistų leidimų. Aš šnekėdavau su juo jis nusiramindavo. O dabar kažkaip nesutariam, dažniausiai imdamas krūtį labai erzelioja, priešinasi rankytėmis, kojytėmis. Išeitų, kad prievartaučiau jį. Bandau nuraminti, padėti atsirūgti, masažiuoti pilvuką, keičiu sauskelnes - vis vien šaukia. Bet kai tėtis paima ant rankų apsiramina, karts nuo karto bando skustis (verkia), bet neilgam. Atrodo tą patį darau, taip pat lyg tai paimu
QUOTE(knatalja @ 2009 01 22, 19:17)
Mišinuką duodam, nes vaikelis neprivalgo ir jo svoris didėja silpnokai. Rytoj jau tris savaitės, o jis pakankamai nepriaugo.
Mišinuką padėjo duoti dar ligoninėje. Po cezario pjūvio operacijos, turėjau mažokai pieno. Mažylį atėmė iš karto ištraukius iš pilvuko, kai grąžino kai atsigavau po operacijos teko greitai guldyt jį į reanimacijos skyrių. Ten jį dar silpną pradėjo maitinti mišinuku tai per zonduką, tai su švirkštu, tai su buteliuku (kai sutiprėjo čiulpimo refleksas). Aš kiek sugebėdavau rankomis lašą po lašą traukdavau savo pienuką. Čia reanimacijoje jam ir čiulptuką davė, nes jis vargšelis labai erzeliojo po visų procedūrų bei vaistų leidimų. Aš šnekėdavau su juo jis nusiramindavo. O dabar kažkaip nesutariam, dažniausiai imdamas krūtį labai erzelioja, priešinasi rankytėmis, kojytėmis. Išeitų, kad prievartaučiau jį. Bandau nuraminti, padėti atsirūgti, masažiuoti pilvuką, keičiu sauskelnes - vis vien šaukia. Bet kai tėtis paima ant rankų apsiramina, karts nuo karto bando skustis (verkia), bet neilgam. Atrodo tą patį darau, taip pat lyg tai paimu
Mišinuką padėjo duoti dar ligoninėje. Po cezario pjūvio operacijos, turėjau mažokai pieno. Mažylį atėmė iš karto ištraukius iš pilvuko, kai grąžino kai atsigavau po operacijos teko greitai guldyt jį į reanimacijos skyrių. Ten jį dar silpną pradėjo maitinti mišinuku tai per zonduką, tai su švirkštu, tai su buteliuku (kai sutiprėjo čiulpimo refleksas). Aš kiek sugebėdavau rankomis lašą po lašą traukdavau savo pienuką. Čia reanimacijoje jam ir čiulptuką davė, nes jis vargšelis labai erzeliojo po visų procedūrų bei vaistų leidimų. Aš šnekėdavau su juo jis nusiramindavo. O dabar kažkaip nesutariam, dažniausiai imdamas krūtį labai erzelioja, priešinasi rankytėmis, kojytėmis. Išeitų, kad prievartaučiau jį. Bandau nuraminti, padėti atsirūgti, masažiuoti pilvuką, keičiu sauskelnes - vis vien šaukia. Bet kai tėtis paima ant rankų apsiramina, karts nuo karto bando skustis (verkia), bet neilgam. Atrodo tą patį darau, taip pat lyg tai paimu
Et, tom mamom visada kliūna... Gerai pasakė viena mamytė: mama vaikui yra tas žmogus, kuriam gali ir pasidžiaugti, ir pasiguosti. Tad gal ir tas kūdikėlis kažko guodžias, apie ką tėčiui nepasakysi, tad geriau pas jį ir nezurgt...
Apie reikalą. Gal galit parašyti, kiek tas "pakankamai nepriaugo": kokio svorio gimė, kiek numetė, koks dabar svoris?
