


Dar dėl brangių baldų ir meilės gyvūnams...Kai buvom svečiuose pas tėvus, ten baldai ne po kelis šimtus kainavę, ir užuolaidos kainavusios daug tūkstančių, bet niekas ten neprakaitavo, kad katytė bėgdama kažką užkliudys, ar paliks kur nagučių žymę. Ji niekur nagučių nepuolė ten galasti, ir užuolaidom nelipo, bet siautėjo kaip uraganas, lakstė per baldus, ir šiaip nesivaržė. Aš ją prižiūrėjau, ir pergyvenau kad ko nepridirbtų, tada tėvai mane nuramino sakydami "Ne mes baldams, o baldai mums. Mes siekiam gyventi taip, kad ne šituos kuo ilgiau išsaugotume, o kad atėjus laikui galėtume juos pakeisti kitais". Tiesiog viskas nuo požiūrio priklauso. Mūsų šeimoj hierarchija tokia: 1 vietoj žmogus, 2 -gyvūnas, 3-baldai ir daiktai. Vieni žmonės džiaugiasi matydami laimingą gyvūną, ir dalinasi baldais su juo, o kiti dėl baldų "ramybės" pasiruošę gyvūną suluošinti... Čia taikau tiems, kas "iš nevilties" nutaria nunaginti, o ne tiems, kas ieško normalaus sprendimo.