Onkologinės ligos 11

Sveikos, visos susirinkusios sioje temoje.Lenkiu galva pries Jusu stiprybe ir mokejima dziaugtis kiekviena gyvenimo minute.
Esu naujoke sioje temoje ir atejau prasyti jusu patarimo.
Gyvenime man taip pasiseke, kad pazistu nuostabu zmogu.Zmogu, kuris visa savo gyvenima atidave kitiems zmoniems,vaikams(savo ir ivaikintiems) vyrui,draugams, artimiesiems.Zmogu, kuris niekada negyveno del saves.Zmogu,kuris niekada nieko neprase sau ir galejo atiduoti paskutinius centus valkatai prie baznycios.Zmogui, kurio stiprybe buvo pavyzdys visiems...ir stai zmogus paluzo...
Tas zmogus yra beveik mano mama(anyta).Pries pora dienu jai jau antra karta buvo pasalintas navikas is zarnyno.Taip pat vezio zidiniu rasta kitose vidaus organose ir baisiausia kas gali buti,pazeistos kepenys.Gydytoju prognozes skamba ziauriai:"Liga progresuos.Su chemija jai liko metai, be chemijos-dvigubai maziau''
Ar tiketi tokiom prognozem?gal verta pabandyti gydyma uzsienyje?o kaip bendrauti su zmogumi, kuris zino,ka gydytojai jam prognozuoja?As zinau,kad Ji stengiasi is visu jegu neparodyti artimiesiems kaip Jai sunku ir galbut baisu,bet daznai pastebiu,kad Ji tarsi atsiribuoja nuo visko aplinkui.Ji verkia kai pamato kaip juokiasi jos 2 metuku vienintele anuke, nes zino, kad neilgai girdes ta juoka,nepamatys kaip ji graziai pasipuosusi eis i mokykla, nepasivaiksciuos su ja po didziuliais azuolais auganciais jos namo kieme.O dar pries du metus Ji taip svajojo apie tai ir net nenutuoke kaip sunkiai serga...
Iskarto noriu atsiprasyti tu,kuriuos isvarginau savo pasakojimu,bet daugiau nezinau kur ieskoti patarimo.Nezinau ka sakyti Jai.Nezinau kaip palengvinti Jos fizines ir dvasines kancias.Nezinau kaip mes gyvensim be Jos jeigu pasitvirtins mediku prognozes...

laba diena, norėčiau prie jūsų prisijungti, užvakar sužinojau kad pas mane rabdomiosarkoma. Pirmadienį guluosi į Vilniaus onko klinikas...bijau...

Baimė ir pradinis šokas yra naturalu.Negali gyvas žomogus reaguoti ramiai į tokią bėdą.Kai labai blogai jautiesi emociškai, man gydytoja patarė nevengti pakalbėti su psichiatru , aš vartoju antidepresantus.Jie išlygina emocinę būseną, o tai labai svarbu, nes stresinė būsena trugdo gydymuisi, išvargina, sunku išlikti optimistu.
Aš skaitau J.Murphy, Sinelnikovo knygas.Jie moko kaip keisti mastymą kritiniais atvejais.Žiauriai skamba knygos pavadinimas Sinelnikovo 'Ir pamilk ligą savo" , bet ją rekomenduoju perskaityti.Pati negaliu įvertinti , kiek pasikeitė mano požiūris į ligą, bet jau tempiu 3 metus, tarp lašelinių ir skalpelio.Kažkas manyje padeda tai išgyventi.To paties linkiu ir tau.

Papildyta:



Mano chemoterapiautė sakė, kad užsienio gydytojai gerai apsirūpinę diagnostine įranga, o gydymui skiriami vaistai tie patys ir čia ir ten.

nežinau gal kas turi gydymosi užsienyje patirties, bet forumietės nė viena tuo nesigyrė.Visoa gydosi Lietuvoje.

Aciu,mergaites Tikrai be reikalo bijojau Vakar kai lasino buvo visai gerai,tik siandien tokia keistoka savijauta,silpnumas.Dabar lauksiu pirmadienio,bus truputi sunkiau,nes po punkcijos i stubura ir vaistu i stubura turesiu guleti 2 val. ant pilvo su lasaline,o paskui dar ant nugaros,ta prasme negalesiu keltis.Tas man jau nelabai patinka,nes i tualeta tai reikes
Papildyta:

Sveika,Bono Net nezinau,ka tau patarti,nes pati dar kaip naujoke,gal reikia tau pasikalbeti su psihologu,psihoterapeutu? Manau specialistai pades ir patars kaip geriau elgtis ir tau ir tavo anytai.O tiketi butinai reikia kad pades gydymas


Sveika prisijungusi Puikiai suprantu tavo savijauta,nes pati nesenai suzinojau savo diagnoze.Papasakok kas per liga pas tave.Kad ir kaip sunku butu,laikykis

rasu lanka linkiu jums ismokti daryti mamai masaza,manau tikrai ismoksit O jusu mamai numesti svorio

Kaip teisingai pastebėjo Gabija, užsienyje tik diagnostika geresnė, o gydymo schemas nustato Europos Komisijos direktyvos, t.y. bent jau ES gydymas yra vienodas. Pridursiu tik tiek, kad užsieniuose, jei prie ES užgriebsime dar JAV ir kitas šalis, kurios lyderiauja onkologinių tyrimų srityje, yra galimybė papulti į bandomąsias studijas, kuriose išbandomas naujų vaistų ar naujų gydymo metodų efektyvumas. Tokių studijų yra ir pas mus, bet kur kas mažiau, o ir papuolimas į jas vykdomas, švelniai tariant, neskaidriai. JAV ir UK (gal ir kitur, bet tų šalių kalba bent man nesuvokiama) apie tokias studijas skelbiama internete, o iš norinčio juose dalyvauti, tereikia atitikimo tam tikrom pradinėm sąlygom, susijusioms tik su fizine būkle (amžius, auglio vieta, stadija ir pan.).

Aukštesnių stadijų (III-IV) žarnyno vėžys, o dar sugrįžęs, yra beveik nepagydomas. Žodis BEVEIK apima 3-5% tų, kurie su augliais susidoroja ir gyvena toliau. Kodėl? Onkologai neturi atsakymo, jei turėtų, šie procentai būtų žymiai didesni. Kadangi priežastys nežinomos, visiems paliekama vienoda galimybė patekti tarp tų nedidukų procentų, todėl būtina TIKĖTI, kad taip ir bus. Be to, būtina TIKĖTI, kad KAŽKO darymas tuos procentus padidins. Jei gydytojai siūlo gydymą – gydytis. O jei atrodo, jog šito per maža, daryti dar ką nors. Tik niekas nepasakys ką būtent, nes kiekvienas atranda savo kelią. Paieškokite inete, ten tų kelių aprašyta daug – nuo apie 100 tūkst. Lt kainuojančio gydymo genetiniais preparatais Kinijoje iki beveik nieko nekainuojančių liaudiškų priemonių. Man labiau priimtini keliai, atrasti onkologų, bet dar nepaaiškinti/nepatvirtinti, o todėl nenaudojami tradicinėje medicinoje. Apie juos jie svarsto moksliniuose straipsniuose, kurie dažniausiai užbaigiami paminėjimu, kad netrukus tai bus pradėta bandyti klinikiniuose tyrimuose, t.y. su žmonėmis.

Kaip gyventi, kai mūsų laikinumą šioje žemėje, patvirtina gydytojas, be to, kelių mėnesių tikslumu? Visų pirma, gydytojas ne Dievas, jis to nežino, tad ir tikėti juo nereikėtų, o tik turėti omenyje. Kiekvieno iš mūsų šiandiena rytojaus ir aplamai ateities požiūriu yra vienoda - tai yra paskutinė mūsų gyvenimo diena. Taigi, kol šioje dienoje yra nors kiek šviesos, ji yra paskutinis gražiausias daiktas, kurį mums Dievas davė, o kito tokio paties ar dar geresnio Jis niekam nėra pažadėjęs. Ir jau jokiu būdu neverta idealizuoti ateitį ir jos ilgėtis - be gražių dalykų, joje gali būti ir patys baisiausi, kurių nenorėtume sulaukti gyvi.

Sėkmės ir stiprybės.

aciu uz issamu atsakyma

Prognozė, tam tikrais duomenimis pagrįstas numatymas, spėjimas, kuris laikas nuo laiko prasilenkia su tikrove. Kiek kartų teko išeiti su skėčiu ir visai be reikalo...čia tas pat. Taigi prognozė gali pasiteisinti arba ne. Spėjimas ir lieka spėjimu.
Beje, kodėl ligonė tai žino? Nesi stiprus, neklausk. O jei klausi ir nori žinoti, tai turi būti pasiruošęs ir tokiam atsakymui. Aš taip pat neišimtis, paklausiau ligos pradžioj, tai sulaukiau tokio žvilgsnio, jog praėjo noras daugiau klausinėti, atsakymo nebuvo. Gydytoja nukreipė kalbą, o aš supratau: klausimas ne vietoje, ne laiku ir net neetiškas iš mano pusės. Gydytojas gali prognozuoti sau, bet ne ligoniui. Nelabai tikiu, jog neklausiamas pultų aiškinti, kiek mažai beliko gyventi...Kiekvieno gydytojo praktikoje yra atvejų, kai ligoniai net sudėtingiausiose situacijose ilgai pragyveno arba net pasveiko.

Tikėt ar ne, Jūsų pasirinkimas. Jei yra galimybė gydytis, bandykit. Konsultacija tai tikrai nepakenks. Mūsų krašte egzistuoja limtai ir Europos Sąjungos deklaracijos gražiai atrodo popieriuje ir prasilenkia su galimybėmis realybėje.
vi- teigia

Kur jau ne, lyg tai gautų Lietuvoje visi, kam reikėtų avastiną, zometą, herceptiną, gliveką, temodalą. Ko jau tie ligoniai taip nerimsta ir organizuoja visokias peticijas?


Be reikalo stengiasi, normalu ir natūralu būti silpnam ir pažeidžiamam. Bet nepriversi žmogaus atsiverti, jai jis to nenori. Savigaila. Mirtis neišvengiamas mūsų gyvenimo rezultatas. Imkim senolius, kurie nugyveno gražų amžių. Jie taip pat puikiai žino, kad daug ko nepamatys, kad ir tolimesnio savo proanūkų ir anūkų gyvenimo (vien dėlto, jog neamžini), tiesiog su tuo susitaiko, ypač tikintys. Su didele ramybe laukia savo valandos, apie tai nemąstydami kiekvieną minutę. Žmonės skirtingi, net gražų amžių nugyvenę, skirtingai pasitinka savo saulėlydį. Vieni džiaugiasi tuo, ką pasiekė, ką pamatė, džiaugiasi jog turi tą anūką ar anūkę, jog jį/ją pamatė, žino jo/jos vardą. Kiti sielvartauja, pamiršdami gyvenimo dialektiką. Taip jau surėdyta visų anūkų ir proanūkų nepamatysi...Siūlyčiau paskaityti Jeremy R. Geffen „Kelionė per vėžį“, kaip tik ten apie tai rašoma.

Kaip gyvensit, na gyvensit...Auginsit savo vaikus, Jūsų anytos anūkus. Pasaulis nesugrius. Dangus neužgrius. Bus sunku, tiek kiek leisit būti tam sunkumui patys. Visada liks prisiminimas. Džiugesys, jog jūsų gyvenime buvo toks šviesus žmogus, iš kurio galėjot pasimokyti meilės artimam. Dar nevėlu parodyti, ką iš jos išmokot, meilę, dėmesį, dėkingumą. (tik būtų gerai, jog tai būtų santūru, o ne hiper). Tai tiek, daugiau nežinau ką pasakyti. Ai, nelaidokit pirma laiko.
P.s.
Pasiskaitinėkit forume kitų pasisakymus, kaip sprendžia savo problemas. Ne viena ligina savo vyrą, mamą, seserį ar kitą labai brangų žmogų, kupini tokių pat jausmų kaip Jūs. Gal pasikaičiusi suprasit, jog esate ne viena su tokiomis problemomis, pasimokykit ir iš kitų sveiko požiūrio į ligą, kad ir kokia sunki situacija bebūtų.
Pinacea neteko mamytės, orumas moters neišpasakytas. Gerbiu ją, net sunkią akimirką norėjo dalintis ne tik emocijomis, bet ir vaistais, kurie liko nuo mamos. Ir dabar laikas nuo laiko užsuka, matau kad skaitinėja mūsų forumą.
--------------------------------------------------------------------------------------------
Pinacea, kiekvieną kart pamačius tave čia, virtualiai apkabinu.
---------------------------------------------------------------------------------------------

Bono ta pati zadejau pasiulyti kaip ir Adis ,paskaityti knygute "Kelione per vezi",ten tiek daug geru minciu padedanciu susitvarkyti su savo baimemis ,abejonemis ir netektimis .Stiprybes jums abiems ir tikejimo,kuris daro stebuklus .


Ugn*Ine .

Labutis, Ugn*Ine,
Gerai, kad atėjote pas mus. Suprantu, kad dabar esate drąskoma prieštaringų minčių ir baimių. Noriu palinkėti Jums kantrybės ir stiprybės įveikiant ligą. Nebijokite. Dabar svarbiausia labai susitelkti ir nuteikti save niekam kitam - Tik IŠGIJIMUI. Ir tai įvyks. Mes su Jumis.

Sveika, bono,
Esu sergančios mamos dukra. Žinau, kaip jūs jaučiatės išgirdę šią žinią. Ir galiu pasakyti, kad tai, kas šiandien vyksta Jūsų šeimoje - yra milžiniškas potyris ar išbandymas. Ir svarbiausia, kaip Jūs ir Jūsų šeima pažiūrės į viską ir kaip nusiteiks. Jūs atrasite naujai meilę, pažinsite kitaip džiaugsmą, matysite tokias smulkmenas, į kurias anksčiau nekreipėt dėmesio. Neklausykite gydytojų, jei sako, kiek ten liko... To niekas nežino. Dabar svarbu, kuo daugiau laiko praleisti kartu. Bendraukite paprastai, kaip ir bendravote, neperspauskite savo rūpesčiu ar rodydami savo meilę. Tiesiog įsiklausykite, kas vyksta ir STENKITĖS nesureikšminti negatyvių dalykų. Tiesiog bendraujant su anyta, Jums pasakys pats Jūsų vidus, kaip reikia elgtis. Bet aišku, jūs visi turite nusiraminti ir į anytą pažiūrėti ne kaip į žmogų, kuris mirs (juk visi mirsime), bet kaip į žmogų, kurį mylite ir norite patirti kuo daugiau laimingų akimirkų su juo. Juk šito JŪs norite su savo vaikais, vyru, ar kitais mylimais žmonėmis visai negalvodami, kad jie mirs. Ką šiuo atveju reiškia gydytojų pasakymai...Jie tik sujaukė Jūsų ramybę. Todėl nepasiduokite, o kaip tik atsiduokite meilei, džiaugsmui, bendravimui, domėjimuisi liga. Jei yra galimybių, galit pabandyti ir užsienį. Sakot, kad anyta stengiasi neparodyti, kaip jai sunku. Gal ji nori pasikalbėti atvirai, tik mano Jus įskaudins. Matėm ir mes mamytės ašaras ligos pradžioje, ir paskui net patys nustebom, kad kai pradėjome apie tai atvirai kalbėtis, išsakyti savo nuogąstavimus, nerimus viens kitą palaikyti, viskas pasikeitė. Nesakau. kad nėra ir liūdnų akimirkų, ir baimių, bet tai natūralu. Gal ligoniukui sunku savyje laikyti abejones , baimę , nerimą, ir jis norėtų su kuom nors tauom pasidalinti. Todėl sakau nesigailėkit to, kas dar bus . Kuo didžiausios kantrybės, supratimo, vidinės ramybės Jums ir šeimai. O mylimai anytai sėkmingo gydymo ir sveikatos .

Ugn*Ine, Sveta K,
noriu jus apkabinti. Esame nelengvame kelyje: bus ir sunkesnių dienų, ir silpnumo, ir pykčio ant viso pasaulio... Bet bus ir akimirkų, kurių vertę žino tik esantys šiame kelyje. Stiprybės

Ir vel as pas jus su klausimu Operavo mama rugseji (kruties vezys 2st.) treciadieni laukia trecia chemoterapija Bet dabar pradejo skaudeti operuotos puses pazastis ir mentis labai neramu
Bukit gerutes pasidalinkit savo patirtim