Onkologinės ligos 11

Sveikute, sveikute, Ugninuke
Jau šis tas nuveikta. Laukia dar krūvelė darbelių, bet su tokiu požiūriu ir noru TIKRAI juos įveiksite. Gyvensit, gyvensit ir niekur nedingsit. Tik dabar apskaičiuokite savo jėgas, ir labai nepersistenkite, leiskite kūnui ir pailsėti. Stiprėkite.

merginos,

kiekviena is musu renkasi sau prieinamus ir aktualius "skaitinius".

parasiusi savo posta ir perskaiciusi adis bei rasu lanka reakcija supratau, kad daugiau niekada tokioje temoje, kuri skirta pagalbai, kur zmones uzduoda klausimus tikedamiesi atsakymu, neleisiu sau parasyti - skaityk tema nuo pradziu, jau apie tai kalbejom, nes neisivaizduoju ir neturiu galimybiu suzinoti, kuo gyvena klausiantysis. tiesiog darysiu prielaida, kad jeigu jau klausia - vadinasi, nori isgirsti atsakyma. jei jausiu, kad galiu atsakyti i ta klausima - atsakysiu, nors ir simtaji karta, jei nenoresiu kartotis - patylesiu.

i sia tema atejau pirmiausiai todel, kad jauciau poreiki garsiai sau ir kitiems pasakyti - "as sergu veziu". turejau suvokti, kas ivyko. kaip del to jauciuosi. ka turiu daryti, kur eiti, kaip bendrauti su zmonemis. po to seke nesaugumo, nerimo jausmo persunktas pasipriesinimas "tradiciniam" gydymui - ypac chemoterapijai. pykau ant mediku - ne todel, kad jie "blogieciai" apskritai, o todel, kad suvokiau tradicines medicinos ir ja atstovaujanciu zmoniu galimybiu ribas, abejojau gydymo veiksmingumu. pykau ir ant saves - kol isisamoninau savo atsakomybe ir vaidmeni sveikstant. liga uzastrino santykius su artimaisiais. negaliu keliais sakiniais aprasyti, koks intensyvus tapo mano gyvenimas nuo tada, kai rugsejo 16-taja isgirdau diagnoze. bet nemanau, kad mano patirtis kuo nors isskirtine: tikriausiai kiekviena(s) perejo ir per soka, ir per neigima, ir per pykti ar nevilti, kol rado savo sveikimo recepta, savo vilties ir jegu saltini.

sau atsakiau paprastai - kol kvepuoju, esu gyva. o gyva i graba nelysiu - taip, kartais buna liudna, pikta, sunku, bet tai ne priezastis pasilaidoti, nebegyventi, uzmirsti, kas esu, ir pavirsti tik savo diangnoze. atvirksciai - akistata su mirtimi yra puiki proga is naujo pamilti gyvenima, issisluoti siuksles, apsivalyti nuo rudziu, pakeisti tai, ka seniai norejau pakeisti, nebeatidelioti to, ka seniai ketinau padaryti - ir persidelioti prioritetus.

dabar i sia tema ateinu tam, kad is jusu pasimokyciau idemiai klausytis, nuosirdziai dometis, uzduoti tinkamus klausimus, draugiskai palaikyti. man dar mokytis ir mokytis...

aciu, kad pasidomejot, kaip chemija. po dvieju "seansu" jauciuosi puikiai, salutiniai poveikiai minimalus. jauciuosi sveika.

Pamenu, nors nevisai tiksliai, pasaką iš vaikystės. Pasakos moralas persakant savais žodžiais būtų toks: visi mes turime arba galime turėti savo kišenėje daug mažų, pūkuotų ir šiltų Švelnukų. Ir tereikia eiti per gyvenimą ir tiesiog dalinti žmonėms Švelnukus, o aplink bus daugiau džiugesio ir gėrio.
Adis, ačiū ir dar kartą ačiū už dalijamus Švelnukus, už daug Švelnukų pribarstytų šio forumo puslapiuose ir už tai, kad jie nuolat gyvena tavo kišenėje
Taip norėtųsi ir tau pasiųsti pūkuotą Švelnuką

Smagu girdeti Tavo ryzta laimeti Ugn*Ine

Puiku Gera pradžia - pusė darbo. Stiprėkit.

Kažkas klausė, kas siunčia konktroliniams tyrimams. Kokius tyrimus ir kas kiek laiko reikia atlikti susižinojau iš gydytojų-onkologų, iš moterų, sergančių krūties vėžiu. Tačiau patys gydytojai-onkologai nelabai noriai skiria visus reikalingus tyrimus (bent jau KMUK). Bendrai, pastebėjau, kad bet kuris gydytojas laiko pareiga duoti vieną siuntimą, duoti du - jau daug, o paprašysi trijų - negausi nieko. Tad iš šeimos gydytojos be siuntimo onkologui ir mamologui išsiprašau bendram kraujo tyrimui ir echoskopijai. Pas onkologą gaunu dar kokį siuntimą. Ir galiausiai, turiu nuostabų gydytoją-mamologą, kuris pasiunčia pas likusius trūkstamus.

Tai gi, sergant krūties vėžiu pirmus du metus kas pusmetį reikia:
kraujo tyrimo,
pilvo echoskopijos,
plaučių rentgeno,
ginekologo echoskopijos (ypač vartojant tamoksifeną),
krūtų echoskopijos.

Kartą per metus - mamogama; skeleto scintigrafija.

Kol vyksta intensyvus gydymas, pirmaisiais metais kraujo tyrimai gaunasi dažnesni.

Šio forumo kiek kitokia specifika – prašymas atsakyti į klausimą tolygus prašymui parakinėti kiek apgijusias žaizdas. Ką jaučia klausiantysis galima numanyti, nes visos čia esame praėjusios per naujokų stadiją, o ką jaučia turintis atsakymą, nedaug kas žino ir nenori žinoti (skaityti senų temų...). Kaip taisyklė, atsakymų žinojimas čia yra pažymėtas aukšta ligos stadija, sugebėjimu išgyventi kelias šio forumo temas, bet, deja, ne pasveikimu.

Sveikos, Merginos!!!

As vis dar paskaitau Jusu mintis, pasisakymus, nors kaip ir nebeturiu priezasties , kas mane cia atveda (i shi skyreli) - bet jusu mintys - ishskirtines. Man patinka pasirankioti ish jusu optimizmo, minciu apie Svelnukus, ir daug daug dar ko...
Ir toliau taip! Bukit shvyturiu pasiklydusiems ligos juroj, ir neleiskit perimizmui perimti valdzios.

Sergu uz Jus

O aš gal kiek pritarčiau raganez

Ateini čia su didžiausiu sopuliu, neturėdamas laiko, nes atrodo, kad laikrodis už nugaros tiksi nerealiai greitai, ir nosrisi gauti atsakymą kuo greičiau.
Kita vertus, kitose temose paklausus - atsako. 10 temų perskaityt - dideis darbas. O jei nėra sveikatos, laiko?

Suprantu ir kitas merginas....

Ir turiu tik vieną patarimą - būkim pakantūs ir tolerantiški. IR LAIKYKIMĖS!!!!

žinau ir šventai tikiu



kulniuoju, mažiukais žingsniukais bet pirmyn, šią nakt buvo skausmai ir jie tik priminė, kad pervargau, bet mergytės koks kaifas aplamai gyventi, aš taip laukiu Kalėdų, kad jas praleisti su visa savo šeima, va čia ir bus tas didžiulis kalėdų džiaugsmas ir didelė Dievo dovana



ačiū ačiū su jumis, jūsų optimizmu tikrai man lengviau



taip ir aš taip norėjau išrėkti ir atėjau čia žinodama, kad mane supras....aš sužinojau savo diagnozę visai atsitiktinai po vieno tyrimo, po kurio gavau staigų smūgį, gydžiausi stuburą, o per vieną sekundę gavau atsakymą kad pas mane piktybinis navikas jau paplitęs ir ne stubure, o visoj dešionioj pilvo ertmėj, išplitęs į dubens kaulus ir į raumenis....tai va, savo diagnozę "vėžį" sužinojau lapkričio 27 dieną....keista paverkiau, išrėkiau viską gal keletą dienų...ir tada nurimau ir iki šiol esu rami rami, baimės buvo ir jos bus, tačiau viduje nejaučiu niekam niekam jokio pykčio, net tiems daktarams kuriems rodžiau darinį prieš porą mėnesių o jie sakė nesikabinėk prie savo kūno....nepykau nei ant savęs nei ant kitų, tik pasikeitė tai, kad beprotiškai persiverčiau, dingo pyktis, nekantrumas, tie blogi jausmai, jaučiu šilumą, meilę....ir kas dar keisčiau stengiuosi savo šeimai suteikti stiprybės, nes jaučiu, kad jiems plyšta širdelė dėl manęs, o aš juos taip labai mylėdama negaliu niekaip padėt nurimti, apart kovodama pati su liga. Turiu 3,5 metukų dukrytę, sukaupiau visas jėgas ir ligoninėj jos nuotraukai pasakiau, kad kovosiu dėl Tavęs mano mažute....va ir kovoju, meldžiuosi, iš naujo įtikėjau į Dievą, į stebuklus, o kas geriausia atsidaviau į Dievo rankas ir daugiau "nebesiardau". Man taip gera viduj...net keista...


man pačiai taip smagu ir gera

manau, kad ir klausiantis, ir atsakantis patiria panasius jausmus

ir dar manau, kad galimybe tais jausmais pasidalinti, net tada, kai jautiesi "keistai" - kaip rase adis - yra ne maziau svarbi uz informacija. ypac, kai tie jausmai labai daznai visai neprimena "svelniuku", nors ir labai noretusi.

Sveikos mielosios...


Turbut kitiems butu sunku suvokti,kad forumo dalyves yra begalo stiprios,tvirtosir pilnos tikejimo moterys.Liga-tai ne gyvenimo pabaiga,o kova uz gyvenima.Kai suzinojau savo deagnoze,pirma mintis buvo-kodel as?Kaskur perskaiciau,kad dievas liga siuncia tiems,kuriuos myli,kurie yra stiprus,nes silpnas to neatlaikytu.Pries operacija skyre 2 hemijos etapus.Laimei as nieko nejauciau,manes nepykino.Pasalino kruti,sanatorijoj greit atsigavau,ranka valdau gerai,tik 3 hemijos etapas mane paliete,buvo labai bloga,bet visada zinojau kad praeis,praejo.Ketvirtadieni vel vaziuoju lasintis,jau nebebijau ir ant nieko nepykstu,tiesiog tikiu,kad viskas bus gerai,turi butu gerai.man dar tik 35,as noriu gyventi ir tikiu kad man pavyks yveikti liga.Aciu,kad esate.Su jumis tikrai lengviau.

pagaliau, siandienos laikrastyje straipsnis apie mama....
dar neskaitem, bet jau pats pavadinimas saukia netiesa, nes mama labai tikejo operacija, chemoterapijom, bet ja gydziusiu mediku skiriamu gydimu.
tai tiek.