Senas šuo

Skaitau šią temą nuo pradžių tai kaip tik šį straipsnį ir aš prisiminiau. Maniškei nebe metus, bet mėnesius skaičiuojame. Jai po 6 dienų sueis 13 m ir 8 mėn. neseniai ištraukėm dar vieną dantuką, dar du laukia savo eilės :-( Kol kas jai neskauda, bet manau, kad jei jai skaudės aš padėsiu jai išeiti lengviau. Bent jau kol kas taip manau. O kai ateis ta diena, kas ten žino kaip tada užgiedosiuMūsų veterinaras svetimus šunis užmigdo, o savo pudeliuką paskutinėmis dienomis tik morfijumi palaikė, kad tik kuo mažiau kentėtu, bet savo šuniuko užmigdyti neišdrįso. Todėl gerbiu betkokią nuomonę, tik žinau, kad aš už žmonių eutanaziją. Su sąlyga, kad jie sąmoningi.

Papildyta:


Koks čia kankinimas, jei jam neskauda.

Vakar pašnekėjau su vieno iš mano šunų veisėja.
Maniškio senelis neseniai apturėjo rimtą traumą, buvo pusiau paralyžiuotas. Pastatė ant kojų! Šuniui 14 metų.

Vis delto lapkricio 29d mes ji uzmigdem atvaziaves veterinaras patare jo nebekankint. Niekada neuzmirsiu savo grazuolio Tukucio. Ir turbut niekada negalesiu isigyt kito, per daug sunkus isiskyrimas

[quote=Jurate1971,2006 12 18, 22:10]
Uzuojauta.

Skaudu skaityti tokias istorijas...Visoms užuojauta, ir stiprybės.

Pati prieš pusantro mėnesio netekau šunelio. Manau suprantat ir žinot tą jausmą, kai myli šunelį kaip žmogų. Būna kaip pilnavertis šeimos narys. Dar ir dabar kiekvieną dieną jį prisimenu, skaudu, ašaros teka...O ir kito šuns tiesiog negalime įsigyti
Bilui buvo 11metų kai numirė. O visą laiką galvojau, kad tikrai mažiausiai išgyvens 15 Kvailai svajojau...Per dvi savaites šuo neatpažįstamai pasikeitė. Sukūdo, nebevalgė beveik. Tik pakankamai daug lakė.Nuvežėm pas veterinarus. Pirma pas vienus (nenoriu skelbt kokius), piktom minom išrėžė, kad šuniui blogai su virškinimu, tad ir blogai jaučiasi, turi temperatūros, išrašė brangų "gydomąjį" pašarą Jokių tyrimų net nesugebėjo atlikt, rekomenduot. Kitoje vet. gydykloje padarė tyrimus. Nustatė, kad vėžys. Visas dvi savaites ašaros tekėjo kiekvieną dieną. Sunku, kai žinai, kad ta minutė neišvengiamai ateis bet kurią akimirką. Sėdi ir lauki....Dukrytės gimimo dieną sužinojau bilo diagnozę, o kitą dieną vakare, jau jį užkasėm. Sunku buvo ir apsispręst: migdyt, ar leist kankintis. Savanaudiškų paskatų vedamos su mama niekaip nesiryžm jo užmigdyt. Bet ir džiaugiuosi, kad mirė savo namuose, po kelių dienų kai tvirtai iki galo nebuvom apsisprendę-migdyt ar ne. Vet. gydytojas paaiškino, kad yra ir kažkokie brangūs vaistai. Tačiau gyvenimą prailgintų tik keliems mėnesiams. Graudu prisiminti, kaip jis paskutiniąsias savo dieneles nebeturėdavo jėgų net į lauką išlėkt, kai taip mėgdavo....Va ir dabar širdį spaudžia...Akyse stovi tas vaizdas, kai guli nebegyvas.....Va mano širdukas Niekada jo nepamiršiu. Buvo tiesiogine prasme iš mamos "išzystas ir išverktas". O jo žvigsnis vis stovi prieš akis....

pati beveik verkiu skaitydama tavo istoriją... labai jau ji panaši į mano ir mano mažylės Čitos... tik tiek, kad aš net negalėjau su ja atsisveikinti, tėvai nusprendė, kad man bus per sunku ir patys ją užmigdė, o aš tik ant kitos dienos sužinojau dabar žinau, kad taip jie man padarė didžiulę paslaugą ir sutaupė ir taip mano labai silpnus nervus... nes jei aš būčiau dar ir mačiusi jos mirtį, tai... nežinau...
su dedukais neturėjau labai intensyvaus ryšio, kontaktų, tai mano Čitos mirtis yra pats skaudžiausias mano iki šiol gyvenime patirtas smūgis dažnai ją prisimenu ir visada apsiverkiu, nepaisant to kur būčiau, net ir mieste...
dabar turiu kitą mažę ir myliu lygiai taip pat ir nežinau kas bus, kai ir jos neteksiu...

liūdnai čia kažkaip išėjo prieš šventes parašyti... bet niekaip negaliu aplenkti šios temos ir kitų panašių... gal taip ir geriau, skausmą išlieti...

Sėdžiu ir ašaroju..
Visoms, netekusiom brangiųjų, didelė užuojauta.
Skaitau temą ir vis atsisuku į savo mažąjį, gulintį ant sofos. Nors jis pas mane tik pusė metų, bet jau nuo pirmų dienų pavogė širdį. Net nenoriu pagalvot, kad kadanors ateis tokia diena, kai bus ir jam, ir man sunku. Manau, stengčiausi iš paskutiniųjų.. Vien šian, kai mažasis gaivaliojosi po narkozės (traukėm dantukus) negalėjau nuo jo atsitraukt.. Viena iš mano vertybių - suteikt šuniui patį geriausią. Užmigdyt - tikrai ne tai, ką aš daryčiau šuniui pasenus, išskyrus tuo atveju, kai jam skauda ir nėra jokių būdų tam skausmui numalšint..

Atrodo tokia sena tem...Uzmigdem siandien ja... Pries apsisprendima atrode viskas aisku - ji nieko nevalge, tik drebejo, beveik nepaejo, o naktim verkdavo zmogaus balsu, labai kankinosi O dabar, kai jau viskas, as nebezinau...Juk niekas jos nepaklause, ar ji to nori, paemem ir uzmigdem O namai tokie tusti dabar Ziurineju jos nuotraukas, vis tas pats zvilgsnis...Atrodo lyg gyva stovetu pries mane ir ziuretu

nesigraužk, laikykis tikiu, kad gerai padarėte, jei jau net vaitojo naktim... tikrai gerai, kad išlaisvinot ją nuo kančių... tai šuniukas, jis daug ko nesupranta ir man rodos, tada jam dar baisiau...
padarėt viską ką galėjot, pamenu skaičiau šią temą nuo pradžių, buvai tikrai gera šeimininkė, tavo šuo buvo laimingas ir jūs dar būtinai susitiksit

kazkox siaubas.. pasiskaiciau, ir dabar pries akis - ta pati istorija kuri laukia turbut ir manes. Labai uzjauciu, uz jusu gyvuneliu netekti. Pati augino koli. Kovo menesi jam 14m sueis. Senas, net labai senas.. Pries metus sirgo, plauciuose buvo atsirade vandens, sirdis nusilpus, temperatura vis pakildavo, bet siaip ne taip, zinoma, su didelem pastangom iskapstem ji, ir dabar lyg visai nieko atrodo. Linksmas, duksta lyg jaunas butu. Bet pries pora savaiciu pamaciau guza, kuris pasirodo buvo navikas. Taciau veterinaras ji ispjove, bet dabar pasiziurejau, nelabai zaizda gerai gija.. Reikes ir vel vezti. Labai sunku, kai jauti sunelio pabaiga. Aisku negerai taip sakyti.. Bet nuojauta man sitaip sako. Ko labiausiai bijau, tai kad jis kankinsis. Kad ir dabar kai vezam as veterinara, masinoj viskas normaliai, o kai tik pamato veterinaro klinika, visas purtytis pradeda.. Jaucia suniukas ir taip begalo gaila darosi. Vis del to jam 14m o man 18m. Skaitykim kartu uzaugom.. Savo kitokio gyvenimo ir neatsimenu. Dziaugsmelis mano didziausias.

laikau už jus kumščius, kad žaizda gerai sugytų ir šiaip, kad kuo ilgiau viskas būtų gerai

O mano pudeliui jau 18 metų. Visai dar nieko laikėmės, bet vakar vakare nustojo valdyti užpakalinę kojytę. Pamasažuoju, pamasažuoju - tai kokius 5 metrus paeina, o paskui vėl sėdasi ant žemės, net nepastovi. Ką tik grįžau iš veto, tai nieko konkretaus nepasakė, suleido B gr. vitaminų ir nuo reumato vaistų, sakė stebėti per savaitgalį. Jis net sisiuko be mano pagalbos nepadaro, reikia išmasažuoti kojytę, kad bent kiek galėtų pastovėti. Šiaip man atrodo, kad mano berniukui nieko neskauda, nes jis visai nevaitoja ir apetitas geras kaip visada. Gal kuri galėtumėte ką nors patarti, gal yra kokių nors liaudiškų priemonių kaip šunelį pastatyti ant kojų. Būsiu labai dėkinga už bet kokią informaciją.