Kiekvienas randa sau teisingus atsakymus, bet nebutinai mases atsakymas yra tikras.
Kaip jaučiamės... Jaučiamės padarę dėl jo viską... iki paskutinio lašo, paskutinio atodūsio. Ir begalinį palengvėjimą, kad jam daugiau nebeskauda. Nes matyti gyvūno akyse nuolatinę begalinę kančią, kurios niekuo neįmanoma sumažinti ir ją sąmoningai tęsti, mano manymu, nežmoniška. O ir pati procedūra man nepasirodė kaip prievarta. Viskas vyko lėtai ir be galo ramiai. Ir kai po to vyras paklausė, kaip aš galėjau stebėti kaip ją žudo, aš net sutrikau. Aš nemačiau tame žudymo, mačiau tik ramų išėjimą.
Antrasis mūsų šuo jau taip pat visiškas senelis, beveik nemato, negirdi, kojos sunkiai laiko. Išėjęs pavaikštinėt, jau neberanda kaip grįžt į guolį. Tikiuosi, kad jis išeis pats. Bet jeigu jo akyse pamatysiu tą pačią kančią, neabejodama sprendimą pakartosiu.