Senas šuo

tikrai pritariu saunuoliai ir as savo sunio negalvoju migdyti, kaip nors bandysim isgyventi neisivaizduoju kaip galeciau savo rankomis ji nuvesti...

Manau labai teisingai viskas issakyta. Nevisada gydymai padeda, mano atveju namai ir kiemas dvelkia suns slapimu ir ne tik.... O kai tokioje aplinkoje augini kudikeli, pradedi saves klausti: ar tai teisinga? Ar tai yra geriausia, ka galiu suteikti mazam zmoguciui? Seimos gyvenimas lyg ir testusi, bet kai negali augintinio nei palikti kur nors, nei veztis su savimi, kaip tada viska suderinti? Musu seima jau beveik 2 metus nei keliauja, nei savaitgaliui kazkur vaziuojame..... O ir is namu ilgiau nei 8 valandoms negalime isvaziuoti. Manau ne visada viska galima apibrezti gerai ar blogai..... Kartais tiesiog negali buti visiems gerai ir tuomet yra labai sunku....

O tai kur buvo paliktas mąstymas prieš įsigijant šunį? Nebuvo supratimo, kad jis sirgs, gali kažką susilaužyti, kad atostogauti galėsite tik ten, kur priims su šunimi, kad kažkada gal vaikas atsiras ir pan.?

Kad sirgs, supratimas buvo, tik nezinojau, kad siais laikais gydymas gali buti neveiksmingas. Del atostogu nuo pat pradziu zinojau, kad negalesiu atostogauti su sunimi del jo dydzio (dar neradau viesbucio, kad priimtu su dogu, o ir keliauti lektuvu siam suniui butu per daug streso kroviniu skyriuje). Visada palikdavome sunu viesbutyje, bet negaliu to daryti, dabar kai suo yra sergantis. O kad kazkada atsiras vaikas tikrai zinojau, tik vel gi negalejau zinoti, kad ne taip greitai pavyks pastoti..... O gal turejau nesidziaugti nestumu, vien del to, kad pastojau "nelaiku", mat kaip tik suo pradejo sirgti. Sito deja negalejau zinoti ir pas burejas nejau tam, kad suzinoti ar mano augintinis jau bus senas ir sergantis, Kai man pavyks pastoti. Visada svajojau, kad mano vaikelis augs su didziuliu, bet geros sirdies suniu, kad jie kartu zais..... Bet mano gyvenime ne viskas vyksta pagal plana ir taip kaip butu teisinga visiems.....tai ka turiu dabar daryti.....gailetis, kad turiu vaikeli ir kad jis gime butent tada, kai suo jau sirgo? O jei parasyciau, kad jau seniai daug kas klausineja kodel gi mes nemigdome suns, juk jis taip kankinasi, tuomet turbut galeciau buti geras pavyzdys: juk nepaisant sunkumu vis dar gydau ir tikiuosi, kad kazkada pageres....O jus visada viska gyvenime esate numate i ateiti ir zinote kas ir kada atsitiks ir "sunkesniems" metams neplanuojate nei ligu, nei vaiku? O jei as pati smarkiai susirgciau ir nebegaleciau suteikti suniui reikalingos prieziuros, ar ir vel buciau del to kalta, nes nepagalvojau pries isigydama augintini..... Gyvenimas yra spalvotas ir ivairus ir ne visi galime zinoti ar bus sekminga santuoka, ar busime sveiki, ar musu sunys visada bus sveiki, o jeigu ir sirgs, tai lengvai pagis.... Bet negalime sedeti uzsidare ir nieko gyvenime nedaryti, kas gali nepasisekti ar atnesti skausma

Sekmes gydant keturkojus ir sveikatos visiems

Tai ir puiku, turėjote supratimą ir t.t. Tai turbūt ir žinote, kad gyvenimas toli gražu ne rožėmis klotas ir tiesiog taip yra. Pasiguodėte forume, bet reikia gyventi toliau. Šuo juk irgi gyvybė, šeimos narys, jie tiek supranta, tokie protingi, fainuoliai. Juk savo vaikui neleistumėte eutanazijos dėl to, kad pati esate ligota. Ieškotumėte geriausio sprendimo, padedančių žmonių, tarnybų ar pan., tai ir dabar ieškokite. Tai tik jūsų šuo ir jūsų problema, jūs ir turite ją spręsti, niekas kitas. Galime tik sėkmės palinkėti ir žinokite, kad nesate vienintelė, kuri dėl kažko šioje žemėje vargsta. O dėl tų, kurie jūsų aplinkoje siūlo lengviausiu būdų atsikratyti, tai pasidarykite atitinkamas išvadas. Kažkada gal jums prireiks kokios jų pagalbos ir jie kratysis jūsų.

Užuojautos nesulauksite, o ir supratimo - kaži Visi turime vaikų, vaikai serga, patys irgi sergam, ir rimtai sergam, ir operacijos ne viena atliktos, ir šunys serga - bet jie niekada nebuvo kliūtimi, ir apie užmigdymą - nė minties (tikrai rimtų bėdų turi, bet "prikeliam" vis jį), kažkaip žmonės nesupranta, kad - šioje vietoje labai tinkamas posakis- A DOG IS FOR LIFE, NOT JUST FOR CHRISTMAS, gaila tų šunų, kurie šeimininkams tampa kliūtimi, kurie atiduoda savo gražiausius metus ištikimai tarnaudami, tyliai būdami šalia, nepasaint nieko - ar mes sergam, ar ne. Baikit guostis ir ieškoti užaujuotos (kodėl vaikas turi kentėti ir pan. - nesąmonė ) kažkaip toks jausmas, kad esat "ant ribos" šuns užmigdymo, ir ieškot/bandot sąžinę nuramint, "a lia" supratimo sulaukt su savo pasiteisinimais, kaip man...kaip mano vaikui...bla bla bla...

Pusiau i tema, bet vis delto...pati turiu sena akla kurcia takse...ir jau kaip cia raso per ja nebegaliu isvaziuot, nes nei veztis, nei palikt galima...antra vasara tokia... dauguma "normaliu" zmoniu pirsta prie smilkinio sukioja...uzkieteje "sunininkai" sako dziaugeis, dabar slaugyk...na, kenciu kol kas..kuo galiu pasiguost, kad sunyte apie 8 kg tesveria...o kas del dideliu sunu, jau nekalbant apie gigantiskus, tai vien del trumpesnio amziaus ir sunkios senatves nesiryzciau laikyt...

nu aš tai nesuprantu, negi daugumai atrodo, kad šuo negali pasimirti dėl senatvės ir gydymu bei tyrimais jį galima išgydyti, išgelbėti. Realybė yra tokia, kad nuo senatvės nėra vaistų ir vistiek ateis tas laikas, kai gydymas nebepadės. Tai kas tada? Man atrodo, kad išlaikyti bet kokia kainą augintinį, net kai jam skauda ir sunku, yra per daug egoistiška. Neseniai užmigdėm šunį ir žinau ką tai reiškia.

Su visais senukais jūs taip, ar tik šunų senukais? Skauda juk visiems ar ne?

Aš laikausi minties, kad visi šunys ir apskritai gyviai turi teisę išeit sava mirtim. O atvejų taip pat esu mačiusi. Užmigdymas yra gražiai pavadintas nužudymas, jie neužmiega, jie miršta.

Aš už migdymą kai to reik. Patys prieš savaitę užmigdėm 15m augintinę. Tėvai tikėjos, kad ji tiesiog vieną dieną tyliai ramiai išeis. Nebuvo taip viskas gražu. Lengva kalbėti tiems kas nematė ir neturėjo seno šuns , kurio dienos suskaičiuotos.

Dar nesu ant suns uzmigdymo ribos ir darau viska, kiek leidzia galimybes ir aplinkybes. Tikrai neieskau palaikymo, kad man blogai ir t.t. Ir kad butu teisinga uzmigdyti suni. Tiesiog pamaciusi sia tema, pasidalinau savo isgyvenimais ir kasdienybe. Galbut tikejausi, kad kazkas bus atsidures panasioje situacijoje ir tiesiog padiskutuosime kaip tvarkytis, kad visiems butu geriau. Ka dare/daro panasioje situacijoje gyvenantys zmones.... Manau kiekviena is musu stengiasi buti geriausia mama ir tai normalus jausmas, o man neramu del vaiko sveikatos. Tai irgi labai normalu, bet juk kudikiui negaliu paaiskinti, kad neliestu grindu, kilimo ir pan., o suns nebeleidziu i namus, bet irgi negaliu jam paaiskinti kodel..... O juk mano neigiamas emocijas ir baime jaucia ir kudikis, ir suo.....