Senas šuo

#229
Oho, kiek diskusijų užvirė...

QUOTE(Rasma @ 2010 06 02, 16:00)
Čia man asmeniškai išėjimas iš gyvenimo visada yra tik pralaimėjimas..
Kai noras ir gebėjimas gyventi dėl kažkokių tai priežasčių (ar tai liga, ar senatvė ir t.t.) pralaimi prieš mirtį. Žmogus sugebėjo daug ką įvaldyti šiame pasaulyje, bet yra visiškas bejėgis nugalėti tada, kai jam arba kažkam kitam reikia išeiti.
Ai, žinokit, per sunki tema diskusijai tokiai diskusijai lyginant su žmonėmis..žmogus bent jau gali išreikšti savo valią ką ji norėtų ir ko nenorėtų patirti..


Na taip, čia labai filosofinės temos, ir kadangi nei vienas nežinom tikros tiesos, todėl kiekvienas ir kažkokią savo versiją turim... Man daug lengviau tikėti, kad mirtis dar ne pabaiga. Ir kažkaip labai abejoju, ar net ir žmogus norėtų gyventi amžinai, juo labiau gyvūnas, kuris visus gyvenimo virsmus suvokia daug natūraliau, instinktyviau nei žmogus. Ir pabaigą jie taip pat nujaučia, dar geriau nei žmogus. Aišku aš negaliu būti tikra, bet manau, kad ją nujausdami tikrai nelaukia ramia širdim, ypač jei tenka labai kentėti. Beje, nežinau, ar tai yra įrodyta, bet net keli veterinarai sakė, kad šuo natūraliai mirdamas pajaučia didelę baimę, ko nebūna jam padedant išeiti, nes paprastai prieš tai šuneliui suleidžiama tiesiog paprastų migdomųjų ir jis ramiai ramiai užmiega...

QUOTE(Fraila @ 2010 06 02, 16:59)
Tai daro žmogus bet tai neduoda jokios teisės spręsti kas turi gyventi o kas ne ir kokią laiko trukmę.
Maitinam ir auginam, puoselėjam ir vargstam- VAIKUS, bet.......... verysad.gif
Visi mes šioje žemėje rekarnuojam ir atliekame savas karmas, todel ir turim kentėti uz tai ką padarėm praitam gyvenime o nepasilengvinti savas kančias eutanazija verysad.gif


Na mes gal ir turim, bet ar gyvūnas gali padaryti kažką blogo ir kitam gyvenime už tai kentėti, tikrai labai abejoju. Juo labiau, kad ypač naminių šunelių ir ypač veislinių (genetiškai toli nuo savo prigimties) pabaiga retai kada būna lengva ir be kančių. Ar jie turi kentėti už tai, kad žmogus išveisė veislę, kuriai būdingos tam tikros sveikatos problemos ir ypač į senatvę?

QUOTE(RITUTĖ @ 2010 06 02, 19:12)
Dabar, kai praėjo laiko. Galiu blaiviau mąstyti. Manau, kad pasmerkti gyvūną baisiom kančiom ir nesugebėti nuimti tų skausmų, yra baisus egoizmas. Aš noriu jį matyti, o kad mano ištikimiausiam draugui skauda taip, kad tikros ašaros rieda, tai niekai. Jei jie galėtų kalbėti...Suprantu, kai yra galimybė -nenoriu diskutuoti iš kur ir kaip- nuimti tas kančias. O jei nėra tos galimybės? Prisimenu savo močiūtės posakį, kad geras gaspadorius net savo gyvulio nekankina. Tas pasirinkimas yra baisus. Bet kas matė savo šuns ašaras iš skausmo, tas mane supras. Bet, manau, kad paskutinę paslaugą savo ištikimiausiam draugui šeimininkas privalo padaryti. Beje, morfijus tik žaibišku greičiu priartina atomazgą, tik tiek, kad neskauda.


Išties, kaimuose nuo senų senovės senam gyvūnui niekas neleisdavo kankintis... Neseniai girdėjau, kad ir medžiotojų tarpe yra nerašyta taisyklė neleisti kankintis senam šuniui, nors medžiotojai paprastai juos myli be proto...

Galim čia filosofuoti iki begalybės... Ar gali kištis žmogus į natūralią gamtą, ar negali... Bet kita vertus, jei jau mums buvo duotas protas ir intelektas, tai gal ne šiaip sau?
Atsakyti
#230
QUOTE(Daiva D. @ 2010 06 02, 20:20)
ai nesigilink. Jei pradėsi gilintis į kiekvieną kliedesį, tai nervų neužteks.

visiskai pritariu. blyn kaip man patinka tokios gegutes kur tik eina ir kukuoja doh.gif realiai kazi ar turi koki supratima apie ka kalba eina.

uzsivedziau tiek aug pasakyti. bet nera reikalo. as zinau kad teisingai egliuosi. kol kas gydomes - yra nedidele viltis kad liga stabilizuosis.

Atsakyti
#231
QUOTE(Rasma @ 2005 07 02, 19:11)
Mano anglų koker spanielė išgyveno 17 metų. Nuo 8 metų ji tapo akla, nuo kažkur 13 m. kurčia. Labai silpna pasidarė kokių 15 metų. Ant rankų reikdavo nešiot į lauką, reikėdavo maitinti iš rankų. Laiką leisdavo gulėdama lovoje, net nebenulipdavo. Ištisai snausdavo, jei pabusdavo žadindama paėsti, tai imdavo laižyt rankas, glaustis ir vėl užmigdavo... Paskutiniais 2 metais išgyveno kelis sunkius periodus (kai imdavo nebesuvokti kur esanti, nepastovėdavo, neėsdavo). Lašelinių, vaistų ir didelio rūpesčio dėka jai vėl palengvėdavo. Operuota buvo lyg ir 4 kartus g.gif  (dabar sunku ir suskaičiuot). Esu  kategoriškai prieš eutanaziją ir dar nė vieno savo gyvūno nesu eutanazavusi. Paskutinius metus, tai jau net nebereikėdavo nešti į lauką, jau darydavo po savimi (net miegodama), todėl pirkdavome vienakartinius paklotėlius kaip ligoniui žmogui ir juos nuolat keisdavome. Kasdien nuplaudavome užpakaliuką, pašukuodavom, nuvalydavom akytes (nors jos ir sunyko per tuos beveik 10 metų neregystės), pasidarė lengvutė, "sausa". Mirė (jau nebesakau nugaišo kaip dera kalbėt apie gyvūną) tikrai ne kančiose, atvirkščiai tapo gyvybingesnė, net buvo nulipusi kažkur eiti..vėliau atsigulė, lyžtelėjo rankas (buvo tuo metu glostoma), stipriai iš visų jėgų atsiduso ir viskas...Praėjo jau virš metų, kai nebėra, o apsiverkiau rašydama  cry.gif



QUOTE(Rasma @ 2005 07 02, 21:20)
Ne man (ir juo labiau ne kitiems..lai tai tik nepasirodo grubu, čia sakau be pykčio) spręsti ar jis kankinosi ar ne. Kartais mes matome tik tai, ką norime matyti. Kartais galvojame, jog mūsų sprendimai teisingi ir mes labai gerai žinome leisti gyventi ar ne. Man tai nepriimtina. Mano šuo nekentėjo (galiu pasakyti, kad vienu metu, kai man pasirodė, jog jis gali kęsti kančią, tai buvo parūpintas morfijaus preparatas toms kančioms numaldyti). O gal tas mano šunelis galvojo, kad tik jį gelbėtų, kad tik jam padėtų?? Aš jaučiau pareigą ne atsikratyt tikint, kad viskas, jam kančia, jam geriau mirt, o gelbėt ir padėt gyvent. Buvo taip prižiūrimas, kad ne visi vaikai taip prižiūri savo senus tėvus...Neskaičiuojant jokių pinigų ir nematuojant laiko.
Aš esu veterinarijos gydytoja ir jei jums bus tai įdomu esu taikius eutanaziją. Per didelį nenorą, verčiama aplinkybių. Dabar nė už ką to nedaryčiau ir labai gailiuosi, kad nesipriešinau tada prieš turimus autoritetus..

Aš esu už žmonių eutanaziją. Nes žmogus gali pareikšti savo valią ir jei jis gyventi nenori, tai būdamas sveiko proto pats tai pasako ir priima sprendimą geriau mirti.
Pvz. aš kabinčiausi į gyvenimą, bet kokiom sąlygom. Ir esu įspėjusi savo artimus žmones, jog jei kada būsiu bejėgė rinktis, tai tegu jie niekuomet negalvoja, jog norėčiau mirti.

drinks_cheers.gif būtent tokios pacios nuomonės esu ir aš bet matau,kad likau nesuprasta, turbūt per jaudulį ir ašaras išsireiškiau nesuvokiamai verysad.gif 4u.gif
Papildyta:
QUOTE(Gorada @ 2010 06 03, 11:41)
visiskai pritariu. blyn kaip man patinka tokios gegutes kur tik eina ir kukuoja  doh.gif realiai kazi ar turi koki supratima apie ka kalba eina.



Turbūt miške gyvenat, kad gegutės patinka doh.gif
Atsakyti
#232
QUOTE(Fraila @ 2010 06 03, 12:59)
drinks_cheers.gif būtent tokios pacios nuomonės esu ir aš bet matau,kad likau nesuprasta, turbūt per jaudulį ir ašaras išsireiškiau nesuvokiamai verysad.gif  4u.gif

tuomet turbut reikia geriau galvoti ka rasote.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Gorada: 03 birželio 2010 - 12:09
#233
o as nebeturiu savo ponulio.... vakar nuvezeme uzmigdyti. kabinomes (mes su vyru... bet ne jis) i gyvenima kaip galejom - laseliniu maratonas, vaistu injekcijos... o atrodo lyg vandeni leistume... per senas jis jau buvo - pavargo.
sestadieni su vyru isvaziavome, teciui sunis palikome.
atsiputem toliau nuo namu, ir supratom, kad laikas mazyli paleisti... grizom o jis toks bejegis guli... is paskutiniu jegu keliasi ir paskui mane tipena - kad tik nepalikciau. bet jau buvo graudu ji toki matyti.
del inkstu nepakankamumo prasidejo skrandzio opos, todel paskutine savaite jis neede, viduriavo, ji nuolat pykino... mes vis dar tikejome kad iseis ta skranduka aplopyti (nes kraujas rode, kad inkstu bukle enra tokia jau beviltiska). bet matyt susidejo viskas - du menesiai gyvenimo su vaistais, nedavalgymas del pykinimo...
palaikiau ant ranku. pakaukiau kiek jegu buvo ir nuvaziavom pas veterinara.
dabar as jau suprantu kad mes teisingai pasielgeme, jam tikrai buvo per sunku, bet kol nepamatem kiek realiai jis bejegis nusilpes - tol negalejome su tuo susitaikyti...
si menesi jam butu buve 16 metu. per jonines.
dziaugiuosi kad galejau jm duoti grazu gyvenima su ilgais kasinejimais, maudynem vasara, kalnais skaniuku ir miegojimu prisiglaudus nors uodega prie manes.
nesitiki kad nebeturiu to pučkučio, kuris virtuvej tik ir sukasi aplink kojas - o gal koks skaniukas nukris? kuris prieina ir su letenele krapstydamas demesio praso, ir aisku uzsikaifuoja kai kas ausyte kaso!!!!
labai baisu, kai tenka atsisveikinti. as suprantu kad sunys gyvena trumpiau, bet labai baisu, kai suvoki kad nebeuzuosi to kailio kvapo kuris beja kvepejo skalbiniu minkstikliu, nes vyresnio amziaus budamas jis daug miegodavo... zinoma ant loveles smile.gif
mano auksas
Atsakyti
#234
Gorada, labai gaila. Širdyje jūsų auksas gyvens amžinai. O su laiku prisiminimai nebebus tokie skausmingi.
Atsakyti
#235
užuojauta Gorada, toks tas gyvenimas, kartais jis mums linksmas, nerūpestingas, o vieną dieną kerta smūgį, belieka tik tikėjimas amžinybe ir susitikimu unsure.gif 4u.gif
Atsakyti
#236
Aciu labai....
Lieka paguoda - mano antrasis ciuciukas... su juo truputi lengviau, yra kas priejes asara nulaizo...
Atsakyti
#237
Ta tema labai skaudi visiems - praradusiems savo mažulius , va liepos 2d bus metai kai nebeturiu savo šarpėjuko - o iki šiol negaliu atsigaut .... bet laikas eina - namie auga kitas šuo - bet to juk niekada nepamirši ....

Be to teko priimt irgi nelengvą sprendimą - ją nunuodijo - 2 ilgos savaitės lašelinių ... bet nepavyko .... o šuo komos busenoje - kai į nieką neberaguoja , temperatura nukritus , o dantenos visiškai baltos ...

sunku , bet mes atsakingi už tuos ką prisijaukinom wub.gif
.Gorada laikykis 4u.gif
Atsakyti
#238
QUOTE(elzė 76 @ 2010 06 08, 16:06)
Ta tema labai skaudi visiems - praradusiems savo mažulius , va liepos 2d  bus metai  kai nebeturiu savo šarpėjuko - o iki šiol negaliu  atsigaut .... bet laikas eina - namie auga kitas šuo - bet to juk niekada nepamirši .... 

Be to teko priimt irgi nelengvą sprendimą - ją nunuodijo - 2 ilgos savaitės lašelinių ... bet nepavyko .... o šuo komos busenoje - kai į nieką neberaguoja , temperatura nukritus , o dantenos visiškai baltos ...

sunku , bet mes atsakingi už tuos ką prisijaukinom  wub.gif
.Gorada laikykis  4u.gif

4u.gif
as dar labai dziaugiuosi kad musu jaunelis atsirado, kol dar senukas buvo sveikas. viena mylejom vienaip (ta ypatingaji su kuriuo uzaugau, kuris mano geriausias draugas buvo)- kita kitaip (kaip nauja seimos nari, kuris ugdosi savo yprocius, mokinasi rodyti meile...), na noriu pasakyti kad tas antrasis suniukas neatsirado vietoj pirmojo, tiesiog jie buvo kartu, o dabar liko vienas.
kazkaip jauciu, kad jei jo nebutu ir dabar ieskociau kito suns, tai ieskociau kazko kas atstotu senaji, o juk taip nebuna smile.gif kiekvienas vis kitoks.... nors pagaunu save, kad ziuriu skelbimus su dovanojamais bedukais, ir ieskau kazko panasaus i savo senuka... ale stabdau save, juk suprantu kad jo niekas negrazins ir nepakeis...
Atsakyti
#239
QUOTE(Gorada @ 2010 06 08, 15:35)
kazkaip jauciu, kad jei jo nebutu ir dabar ieskociau kito suns, tai ieskociau kazko kas atstotu senaji, o juk taip nebuna smile.gif kiekvienas vis kitoks.... nors pagaunu save, kad ziuriu skelbimus su dovanojamais bedukais, ir ieskau kazko panasaus i savo senuka... ale stabdau save, juk suprantu kad jo niekas negrazins ir nepakeis...

man atrodo, kad dauguma taip ieško, būtent panašaus į senąjį, pati taip dariau. Bet jau po kelių dienų supranti, kad panaši gali būti tik išvaizda, tikrai ne charakteris, nes kaip ir žmonės, gyvūnai yra nepakartojami. Ir manau, kad tik kvaili, nesubrendę ar kažkokie psichiškai silpni žmonės nepriimtų naujo augintinio koks jis yra, o vis sakytų: tu nedarai taip kaip darė senasis, tu ne toks... Yprastai naujasis žmogui suteikia naują gyvenimą kartu, atveria naują pasaulį kartu ir t.t. Kadangi gyvenimas jau toks yra koks yra, žiaurus, tai aš bandau žiūrėti iš tos pusės: jei mano pirmasis šuo gyventų amžinai, tai aš niekada nebūčiau pajutusi ką reiškia turėti tą antrąjį, puikųjį, ypatingąjį ir vėlgi vienintelį tokį šunį smile.gif Tiesiog taikausi nuolat su tuo, kad gyvūnai tuo ir ypatingi, kad mums duota galimybė turėti jų ne vieną, nes ne visi turi galimybes iš karto auginti 10, kai kurie gali turėti tik 1 ir jei tas gyventų 100 metų, niekada nepaturėtų taip pat gero ir ypatingo antro ar trečio... Va su žmonėmis, tai blogiau. Jei praradai gerą, tai gali tekti praraudoti visą likusį gyvenimą, nes geri žmonės nesimėto... nekalbant jau apie nepakeičiamus žmones - tėvus.
Atsakyti
#240
QUOTE(Gorada @ 2010 06 07, 14:46)
o as nebeturiu savo ponulio.... vakar nuvezeme uzmigdyti. kabinomes (mes su vyru... bet ne jis) i gyvenima kaip galejom - laseliniu maratonas, vaistu injekcijos... o atrodo lyg vandeni leistume... per senas jis jau buvo - pavargo.
sestadieni su vyru isvaziavome, teciui sunis palikome.
atsiputem toliau nuo namu, ir supratom, kad laikas mazyli paleisti... grizom o jis toks bejegis guli... is paskutiniu jegu keliasi ir paskui mane tipena - kad tik nepalikciau. bet jau buvo graudu ji toki matyti.
del inkstu nepakankamumo prasidejo skrandzio opos, todel paskutine savaite jis neede, viduriavo, ji nuolat pykino... mes vis dar tikejome kad iseis ta skranduka aplopyti (nes kraujas rode, kad inkstu bukle enra tokia jau beviltiska). bet matyt susidejo viskas - du menesiai gyvenimo su vaistais, nedavalgymas del pykinimo...
palaikiau ant ranku. pakaukiau kiek jegu buvo ir nuvaziavom pas veterinara.
dabar as jau suprantu kad mes teisingai pasielgeme, jam tikrai buvo per sunku, bet kol nepamatem kiek realiai jis bejegis nusilpes - tol negalejome su tuo susitaikyti...
si menesi jam butu buve 16 metu. per jonines.
dziaugiuosi kad galejau jm duoti grazu gyvenima su ilgais kasinejimais, maudynem vasara, kalnais skaniuku ir miegojimu prisiglaudus nors uodega prie manes.
nesitiki kad nebeturiu to pučkučio, kuris virtuvej tik ir sukasi aplink kojas - o gal koks skaniukas nukris? kuris prieina ir su letenele krapstydamas demesio praso, ir aisku uzsikaifuoja kai kas ausyte kaso!!!!
labai baisu, kai tenka atsisveikinti. as suprantu kad sunys gyvena trumpiau, bet labai baisu, kai suvoki kad nebeuzuosi to kailio kvapo kuris beja kvepejo skalbiniu minkstikliu, nes vyresnio amziaus budamas jis daug miegodavo... zinoma ant loveles smile.gif
mano auksas


Et, kaip viską suprantu... Jau beveik trys savaitės praėjo, o dar vakar kūkčiojau lovoj vakare, nes kažkaip vakarais, kai jau nieko nebeveikiu, mintys vien apie Lesytę sukasi... Vis dar negaliu patikėti, kad apsilankius pas tėvelius man niekas nevizgins uodegos, neduos letenos, neglaus savo protingos galvos ir kad dieviškas kaktytės kvapas išliks tik mintyse... Dabar tik sapnuose matausi su mažyte.

Labai gražiai man mano kolegė parašė, man šiek tiek padėjo jos žodžiai, gal ir jums padės:

"Išties, kaip suvokt ir priimt tai, kad širdies džiaugsmas, meilė ir ištikimybė praranda fizinį pavidalą? Mes esam taip įpratę ir įpratinti prie materialumo, apčiuopiamumo. Ir man atrodo, kad labai teisingai pastebėjai, jog mūsų gyvūnų misija yra išmokyti mus mylėti grynuoju pavidalu. O gal tas dalykas, kad jie paprastai išeina anksčiau už mus ir palieka mums visą savo meilę be jokio fizinio apčiuopiamumo, ir yra visų svarbiausia, ką turim suprast?"
Atsakyti