Mano koli buvo 13 metų, ji pradėjo sunkai vaikščioti tuštinosi po savimi, na bet buvo vasara, gyvenome sode, tai kaip ir problemų nebuvo. Vakare ji beveik nepaeidavo ,bet ryte visai žvaliai mane pasitikdavo, netgi nueidavom pasivaikščioti. Kirbėjo jau man mintis, kad reikia, bet negalėjau-pažiūrėdavau į tas pavargusias, bet tokias pažįstamas akis...ir negalėdavau. Vieną rytą ji jau iki kančios sunkiai judėjo, neįprasta taip buvo, juk ryte jai visada būdavo geriau, o čia vargšė guli-bando pasukti galvą ir krenta aukštielnika ir atsiversti negali, pastačiau ant kojų, žiūri į mane, džiaugiasi, uodegą visgina-eisin, bet nuėjo iki voljero su kitais šunim, suklupo ir griuvo ant galvos ir atsistoti negali...Nebegalėjau tverti pasiskambinau Ritai (veterinarei), sakaiu viskas-vakare migdom, nes man tą dieną buvo daug darbo, taigi Džildą nunešiau į jos guolį po gėlėm, lauke-diena tokia graži buvo...Vakare veterinarinėje pasirašiau visus popierius, pasiėmaiu Ritą ir nuvažiavom pas Džildą (koli vardas), radau ją komos būklėje, koma ją matyt ištiko apie pietus, ji gulėjo gyva, bet tokia jau nebe čia, visa aplipusi musėmis, nes prieš tai nevalingai apsituštino, jau kailyje buvo pridėta kiaušinių....Migdėsi sunkai, nes mėnuo iki mirties ji save marino badu, aš gi gero norėdama ją kišau vitaminais ir maistu, taigi reikėjo migdant vaistus leisti ne į veną, o į širdį, dėl ko buvo baisi agonija, o ne ramus užmigimas. Štai taip aš bandžiau pagerinti ir pailginti šuns gyvenimą, jie ne žmonės, savo šeimininką jie mylės iki paskutinio atodūsio, visada jį pamačius akys šuns nušvinta kitaip, netgi kai skausmas nepakeliamas, šeimininko pasirodymas padeda trumpam viską pamiršti, be to šunys ir skausmą jaučia kitaip. Spręskit patys, kaip norit prisiminti paskutines savo draugo dienas, kai aš prisimenu Džildą, tai akyse stovi juodas kailis pilnas musių kiaušinių ir dar gyvas žvilgsnis...Skauda iki išprotėjimo, o niekada taip nesijaučiu galvodama apie užmigdytą šunį.
QUOTE(ewita @ 2005 07 02, 12:21)
Aciu labai
Kaip bebutu butinai nuvezk pas veterinara. gal ji tik siaip kas tipo gripo uzpuole, o kadangi senas tai ir serga sunkiai. Manau jei pasirinksi gera specialista, jis tau tikrai patars kas geriau. Zinoma jei prasides Zay isvardinti simptomai (aklumas, kurtumas, darymas po savim..) tada turbut netik suo, bet ir zmogus jau noretu geriau lengvai numirti, bet va taip iskart migdyt nereikia. Mano uosvienes takse jau daugiau nei 15m laiptais nebeuzlipa jau du metus (negali pakelti galiniu koju). Buvo pries du metus paralyzuota iki puses, net su darymu po savim kilo problemu, bet ja gyde. Dabar ji vel laksto, letesne uz savo dukra ir anuke, bet stengiasi neatsilikt 
Aploja svetimus neblogiau uz jas. Ir is visu problemu liko tik laiptai (beje nulipt sugeba). Ir panasu kad numirt ji dar visai nesiruosia 
Taigi, geriau kuo greiciau kviesk veterinara arba pati vaziuok pas ji. Gal but dar jelis metus tavo kolis dziaugsis gyvenimu ir dziugins jus
Aploja svetimus neblogiau uz jas. Ir is visu problemu liko tik laiptai (beje nulipt sugeba). Ir panasu kad numirt ji dar visai nesiruosia Taigi, geriau kuo greiciau kviesk veterinara arba pati vaziuok pas ji. Gal but dar jelis metus tavo kolis dziaugsis gyvenimu ir dziugins jus
QUOTE(zay @ 2005 07 02, 12:22)
Mano koli buvo 13 metų, ji pradėjo sunkai vaikščioti tuštinosi po savimi, na bet buvo vasara, gyvenome sode, tai kaip ir problemų nebuvo. Vakare ji beveik nepaeidavo ,bet ryte visai žvaliai mane pasitikdavo, netgi nueidavom pasivaikščioti. Kirbėjo jau man mintis, kad reikia, bet negalėjau-pažiūrėdavau į tas pavargusias, bet tokias pažįstamas akis...ir negalėdavau. Vieną rytą ji jau iki kančios sunkiai judėjo, neįprasta taip buvo, juk ryte jai visada būdavo geriau, o čia vargšė guli-bando pasukti galvą ir krenta aukštielnika ir atsiversti negali, pastačiau ant kojų, žiūri į mane, džiaugiasi, uodegą visgina-eisin, bet nuėjo iki voljero su kitais šunim, suklupo ir griuvo ant galvos ir atsistoti negali...Nebegalėjau tverti pasiskambinau Ritai (veterinarei), sakaiu viskas-vakare migdom, nes man tą dieną buvo daug darbo, taigi Džildą nunešiau į jos guolį po gėlėm, lauke-diena tokia graži buvo...Vakare veterinarinėje pasirašiau visus popierius, pasiėmaiu Ritą ir nuvažiavom pas Džildą (koli vardas), radau ją komos būklėje, koma ją matyt ištiko apie pietus, ji gulėjo gyva, bet tokia jau nebe čia, visa aplipusi musėmis, nes prieš tai nevalingai apsituštino, jau kailyje buvo pridėta kiaušinių....Migdėsi sunkai, nes mėnuo iki mirties ji save marino badu, aš gi gero norėdama ją kišau vitaminais ir maistu, taigi reikėjo migdant vaistus leisti ne į veną, o į širdį, dėl ko buvo baisi agonija, o ne ramus užmigimas. Štai taip aš bandžiau pagerinti ir pailginti šuns gyvenimą, jie ne žmonės, savo šeimininką jie mylės iki paskutinio atodūsio, visada jį pamačius akys šuns nušvinta kitaip, netgi kai skausmas nepakeliamas, šeimininko pasirodymas padeda trumpam viską pamiršti, be to šunys ir skausmą jaučia kitaip. Spręskit patys, kaip norit prisiminti paskutines savo draugo dienas, kai aš prisimenu Džildą, tai akyse stovi juodas kailis pilnas musių kiaušinių ir dar gyvas žvilgsnis...Skauda iki išprotėjimo, o niekada taip nesijaučiu galvodama apie užmigdytą šunį.
Užjaučiu...
Bet kodėl negaluoja Shalimar šuo, gali nustatyti tik gydytojas. Tikiuosi, kad šuo dar pasveiks
Linkiu jai tik paties geriausio, va cia mano grozis 
Mano anglų koker spanielė išgyveno 17 metų. Nuo 8 metų ji tapo akla, nuo kažkur 13 m. kurčia. Labai silpna pasidarė kokių 15 metų. Ant rankų reikdavo nešiot į lauką, reikėdavo maitinti iš rankų. Laiką leisdavo gulėdama lovoje, net nebenulipdavo. Ištisai snausdavo, jei pabusdavo žadindama paėsti, tai imdavo laižyt rankas, glaustis ir vėl užmigdavo... Paskutiniais 2 metais išgyveno kelis sunkius periodus (kai imdavo nebesuvokti kur esanti, nepastovėdavo, neėsdavo). Lašelinių, vaistų ir didelio rūpesčio dėka jai vėl palengvėdavo. Operuota buvo lyg ir 4 kartus 
(dabar sunku ir suskaičiuot). Esu kategoriškai prieš eutanaziją ir dar nė vieno savo gyvūno nesu eutanazavusi. Paskutinius metus, tai jau net nebereikėdavo nešti į lauką, jau darydavo po savimi (net miegodama), todėl pirkdavome vienakartinius paklotėlius kaip ligoniui žmogui ir juos nuolat keisdavome. Kasdien nuplaudavome užpakaliuką, pašukuodavom, nuvalydavom akytes (nors jos ir sunyko per tuos beveik 10 metų neregystės), pasidarė lengvutė, "sausa". Mirė (jau nebesakau nugaišo kaip dera kalbėt apie gyvūną) tikrai ne kančiose, atvirkščiai tapo gyvybingesnė, net buvo nulipusi kažkur eiti..vėliau atsigulė, lyžtelėjo rankas (buvo tuo metu glostoma), stipriai iš visų jėgų atsiduso ir viskas...Praėjo jau virš metų, kai nebėra, o apsiverkiau rašydama
(dabar sunku ir suskaičiuot). Esu kategoriškai prieš eutanaziją ir dar nė vieno savo gyvūno nesu eutanazavusi. Paskutinius metus, tai jau net nebereikėdavo nešti į lauką, jau darydavo po savimi (net miegodama), todėl pirkdavome vienakartinius paklotėlius kaip ligoniui žmogui ir juos nuolat keisdavome. Kasdien nuplaudavome užpakaliuką, pašukuodavom, nuvalydavom akytes (nors jos ir sunyko per tuos beveik 10 metų neregystės), pasidarė lengvutė, "sausa". Mirė (jau nebesakau nugaišo kaip dera kalbėt apie gyvūną) tikrai ne kančiose, atvirkščiai tapo gyvybingesnė, net buvo nulipusi kažkur eiti..vėliau atsigulė, lyžtelėjo rankas (buvo tuo metu glostoma), stipriai iš visų jėgų atsiduso ir viskas...Praėjo jau virš metų, kai nebėra, o apsiverkiau rašydama
QUOTE(Rasma @ 2005 07 02, 18:11)
Mano anglų koker spanielė išgyveno 17 metų. Nuo 8 metų ji tapo akla, nuo kažkur 13 m. kurčia. Labai silpna pasidarė kokių 15 metų. Ant rankų reikdavo nešiot į lauką, reikėdavo maitinti iš rankų. Laiką leisdavo gulėdama lovoje, net nebenulipdavo. Ištisai snausdavo, jei pabusdavo žadindama paėsti, tai imdavo laižyt rankas, glaustis ir vėl užmigdavo... Paskutiniais 2 metais išgyveno kelis sunkius periodus (kai imdavo nebesuvokti kur esanti, nepastovėdavo, neėsdavo). Lašelinių, vaistų ir didelio rūpesčio dėka jai vėl palengvėdavo. Operuota buvo lyg ir 4 kartus (dabar sunku ir suskaičiuot). Esu kategoriškai prieš eutanaziją ir dar nė vieno savo gyvūno nesu eutanazavusi. Paskutinius metus, tai jau net nebereikėdavo nešti į lauką, jau darydavo po savimi (net miegodama), todėl pirkdavome vienakartinius paklotėlius kaip ligoniui žmogui ir juos nuolat keisdavome. Kasdien nuplaudavome užpakaliuką, pašukuodavom, nuvalydavom akytes (nors jos ir sunyko per tuos beveik 10 metų neregystės), pasidarė lengvutė, "sausa". Mirė (jau nebesakau nugaišo kaip dera kalbėt apie gyvūną) tikrai ne kančiose, atvirkščiai tapo gyvybingesnė, net buvo nulipusi kažkur eiti..vėliau atsigulė, lyžtelėjo rankas (buvo tuo metu glostoma), stipriai iš visų jėgų atsiduso ir viskas...Praėjo jau virš metų, kai nebėra, o apsiverkiau rašydama
(dabar sunku ir suskaičiuot). Esu kategoriškai prieš eutanaziją ir dar nė vieno savo gyvūno nesu eutanazavusi. Paskutinius metus, tai jau net nebereikėdavo nešti į lauką, jau darydavo po savimi (net miegodama), todėl pirkdavome vienakartinius paklotėlius kaip ligoniui žmogui ir juos nuolat keisdavome. Kasdien nuplaudavome užpakaliuką, pašukuodavom, nuvalydavom akytes (nors jos ir sunyko per tuos beveik 10 metų neregystės), pasidarė lengvutė, "sausa". Mirė (jau nebesakau nugaišo kaip dera kalbėt apie gyvūną) tikrai ne kančiose, atvirkščiai tapo gyvybingesnė, net buvo nulipusi kažkur eiti..vėliau atsigulė, lyžtelėjo rankas (buvo tuo metu glostoma), stipriai iš visų jėgų atsiduso ir viskas...Praėjo jau virš metų, kai nebėra, o apsiverkiau rašydama Man atrodo,kad yra negailestinga ir ziauru kankinti suni,leisti jam bejegiui kankintis ir tik egzistuoti.Mano 9 metu suo turejo augli galvoj,pradejo daryt po savim,koki menesi beveik nieko neede,tik guledavo ilindes i tamsu kampa.....nors ir labai gaila buvo,bet mes jam neleidom daugiau kankintis.
Ne man (ir juo labiau ne kitiems..lai tai tik nepasirodo grubu, čia sakau be pykčio) spręsti ar jis kankinosi ar ne. Kartais mes matome tik tai, ką norime matyti. Kartais galvojame, jog mūsų sprendimai teisingi ir mes labai gerai žinome leisti gyventi ar ne. Man tai nepriimtina. Mano šuo nekentėjo (galiu pasakyti, kad vienu metu, kai man pasirodė, jog jis gali kęsti kančią, tai buvo parūpintas morfijaus preparatas toms kančioms numaldyti). O gal tas mano šunelis galvojo, kad tik jį gelbėtų, kad tik jam padėtų?? Aš jaučiau pareigą ne atsikratyt tikint, kad viskas, jam kančia, jam geriau mirt, o gelbėt ir padėt gyvent. Buvo taip prižiūrimas, kad ne visi vaikai taip prižiūri savo senus tėvus...Neskaičiuojant jokių pinigų ir nematuojant laiko.
Aš esu veterinarijos gydytoja ir jei jums bus tai įdomu esu taikius eutanaziją. Per didelį nenorą, verčiama aplinkybių. Dabar nė už ką to nedaryčiau ir labai gailiuosi, kad nesipriešinau tada prieš turimus autoritetus..
Aš esu už žmonių eutanaziją. Nes žmogus gali pareikšti savo valią ir jei jis gyventi nenori, tai būdamas sveiko proto pats tai pasako ir priima sprendimą geriau mirti.
Pvz. aš kabinčiausi į gyvenimą, bet kokiom sąlygom. Ir esu įspėjusi savo artimus žmones, jog jei kada būsiu bejėgė rinktis, tai tegu jie niekuomet negalvoja, jog norėčiau mirti.
Aš esu veterinarijos gydytoja ir jei jums bus tai įdomu esu taikius eutanaziją. Per didelį nenorą, verčiama aplinkybių. Dabar nė už ką to nedaryčiau ir labai gailiuosi, kad nesipriešinau tada prieš turimus autoritetus..
Aš esu už žmonių eutanaziją. Nes žmogus gali pareikšti savo valią ir jei jis gyventi nenori, tai būdamas sveiko proto pats tai pasako ir priima sprendimą geriau mirti.
Pvz. aš kabinčiausi į gyvenimą, bet kokiom sąlygom. Ir esu įspėjusi savo artimus žmones, jog jei kada būsiu bejėgė rinktis, tai tegu jie niekuomet negalvoja, jog norėčiau mirti.
Rasma, ir as apsiverkiau beskaitydama, o siaip visa diena darbe ir sedejau uztinusiom akim 
As manau, kad mano suo nesikankina, na neskauda jai nieko...tiesiog apatiska, beveik nesikelia, bet siandien jau i lauka pati laiptais nulipo.Ziuresim, kaip bus rytoj, jei tik kas-pas veterinara vyksim, statysim laselines, leisim vaistus, kad ir kaip tai egoistiskai atrodytu, negaliu as su migdymu sutikti, nu negaliu ir viskas Kaip mano bendradarbe pasakojo apie savo rotveileri, sake jam pasidare visai blogai, gydytojai sake-viskas, o ji ta suni kaip vaika dievino, bet vyras itikino, kad iseities nebera...Nuveze pas veterinara, uzkele ant stalo, gydytoja paruose svirksta...sako tokiu akiu per gyvenima nemaciau, kiaurai sazine ir sirdi eina, pati uzmigti negaleciau, jei tai butu paskutinis mano suns matytas zvilgsnis.Nueme nuo stalo ir ant ranku issinese, o suo tai ne mazas, keliasdesimt kilogramu...nei gydytoja nei vyras nieko nesake, tylejo visi, po keliu savaiciu suo mire pats.Isivaizduoju save jos situacijoj, man prasidetu isterija ir paciai raminamu reiktu, negaliu as tokiu dalyku matyti, negaliu.Va guli maniske dabar prie koju, ir taip gerai
As manau, kad mano suo nesikankina, na neskauda jai nieko...tiesiog apatiska, beveik nesikelia, bet siandien jau i lauka pati laiptais nulipo.Ziuresim, kaip bus rytoj, jei tik kas-pas veterinara vyksim, statysim laselines, leisim vaistus, kad ir kaip tai egoistiskai atrodytu, negaliu as su migdymu sutikti, nu negaliu ir viskas Kaip mano bendradarbe pasakojo apie savo rotveileri, sake jam pasidare visai blogai, gydytojai sake-viskas, o ji ta suni kaip vaika dievino, bet vyras itikino, kad iseities nebera...Nuveze pas veterinara, uzkele ant stalo, gydytoja paruose svirksta...sako tokiu akiu per gyvenima nemaciau, kiaurai sazine ir sirdi eina, pati uzmigti negaleciau, jei tai butu paskutinis mano suns matytas zvilgsnis.Nueme nuo stalo ir ant ranku issinese, o suo tai ne mazas, keliasdesimt kilogramu...nei gydytoja nei vyras nieko nesake, tylejo visi, po keliu savaiciu suo mire pats.Isivaizduoju save jos situacijoj, man prasidetu isterija ir paciai raminamu reiktu, negaliu as tokiu dalyku matyti, negaliu.Va guli maniske dabar prie koju, ir taip gerai
