Senas šuo

Tai jau tikrai

prieš 9 metus mano beveik 11 metų kolis lygiai taip pat sunkiai ėjo į savo amžinos medžioklės plotus, va rašau ir vėl...............rieda ašaros, nors dar ir po jo yra išėjusių..................tiesiog kai visą gyvenimą gyveni su šunimis tai atsitinka.....mes irgi saviškį farširavom vaistais ir laukėm, bet dabar jei galėčiau laiką atsukti atgal šuns tikrai šitaip nebekankinčiau. Juk vistiek išeis, toks yra gyvenimas vieni ateina į jį, o kiti iš jo išeina, kjlausimas tik kiek jai reikės kankintis kol jos širdelė visiškai pavargs.....

Koliai jie apskritai........ žodžiu jų akyse skausmas ir agonija atrodo itin baisiai ir skaudžiai, kažkaip su kitais šunimis netaip, skaudu labai, bet paprasčiau.....

Taip... tos akys atrodo tiek daug visko nori pasakyti... Matyt ji ir nori gyventi, ir kartu nebenori kankintis... Važiuoju dabar pas savo mažutę, bandysiu suprasti viską, ką ji nori pasakyti...

Niekas to nepasakys ir nepalengvins to sprendimo...Tiksliau, gal pasakys 'nebeleiskit kankintis', bet tą galutinį 'nebenoriu, kad kankintųsi' vis vien turėsit suvokti ir išgyventi tik Jūs...
Aš tik galiu palinkėti stiprybės kovoje arba susitaikymo, jei kovą pralaimėtumėt..nesvarbu kaip tas pralaimėjimas beateitų..

Aš negalėjau priimti šio sprendimo...negalėjau ir viskas. Bet vėlgi - aš turėjau realias galimybes padaryti taip, kad gyvūno kančia nebūtų nepakeliama..

Puikiai suprantu Tave. Mūsų namuose gyveno, jau tik būtuoju laiku galiu pasakyti , 4 koliai - 3 iš jų parodiniai. Senojo nuotrauka dar iki šiol kabo didžiajam kambary ant sienos... Jam, šuniškai inteligencijai, kaip jį vadino ringe, teko sunkiausia dalia. Jau būnant ''pensijinio'' amžiaus ,jam apsivertė skrandis. Aš tuo metu , migdydama mažąją, pati užsnaudžiau. O jį jaučiau, kaip pati save. Augo stipriai sirgdamas, tai kiekvieną žvilgsnį, kiekvieną žingsnį galėjau iššifruoti, nes ne vieną naktį išnešiotas ant rankų po megztiniu, kad kūnas laikytų temperatūrą. O čia mane pažadino vyras, kad Rudajam blogai. Staigiai vežėm pas Petrauską, nors buvo naktis. Visos pastangos buvo bergždžios. O Petrauskas , bent jau man, yra autoritetas. Teko priimti sprendimą, kurio prašiau Dievo, kad niekad netektų daryti. Už durų neverkiau, bet staugiau taip, kad Žirmūnai naktį skambėjo. Ilgai negalėjau eiti pirkti katinui pašaro į parduotuves, nes ant KĖGRAUS maisto šunims jo nuotrauka. Pamačiusi bliaudavau taip, kad žmonės klausdavo, kuo gali man padėti. Po kelių metų , grįžę namo radom prie tvenkinio jo sūnų ... Matyt, vijosi gandrą ar stirną ir krito. O paskutinė sapne iškeliavo Rudojo dukra. Mergytė miegodavo didžiajam kambary . Ryte vyras norėjo išleisti į lauką, o ji nesikelia... Nors tik reikia jam ryte sujudėti, kaip ji pradėdavo su juo sveikintis. Dabar nebeliko namie šuniškos inteligencijos... Dvidešimt metų mūsų namuose gyveno koliai.Kas juo augino. žino , kokie tai šunys.Po to pasakiau , kad viskas, nebenoriu ašarų. Laikas praeina, bet širdis verkia iki šiol. Juk sunkiausia , kai tenka priimti sprendimą galutinį. Iki šiol kaltinu save, kad nereikėjo man miegoti, kad vyras galėjo pakelti anksčiau ir t.t., gal būtų kitaip. Esu laiminga tik tuo, kad dabar gyvenam už miesto ir visi mūsiškiai yra prie namų. Nereikia sukt galvos, kur palaidot ištikimą draugą.

Ir vis dėl to aš to nevadinčiau pralaimėjimu... Juk ir seno žmogaus išėjimo niekas nevadina pralaimėjimu... Taip, jei tai būtų jauno šuns kova su sunkia liga, o 15 metų šunelio gyvenimo ir labai norėdamas ilgai nepratęstum. Kas iš to, kad gyvybę palaikytum morfijum (kurio niekas mums ir neduotų), o šuo tik gulėtų pusiau sąmoningas ir jau nieko nebesuprastų, kas dedasi aplink... Pakvietėm nuostabią veterinarę į namus, kad padarytų kraujo tyrimą ir pasakytų, ar mažutės organizmas dar kovoja. Ji švelniai ją visą apžiūrėjo ir ramiu balsu pasakė, kad tas tyrimas tik būtų pliusas mums patiems, bet nieko nebepakeistų... Metastazės jau visam kūnely, bet kada gali pradėti atsisakinėti visi organai (vienas auglys jau, pasirodo, buvo prie galvytės...) ir jei matėm žmogų mirštantį nuo vėžio, geriau viso to neleisti patirti šuneliui... Toliau sektų tik visiškas maisto atsisakymas (o ji ir taip jau tris paras suko snukutį nuo bet kokio gardžiausio maisto) ir nuolatinis vėmimas... Nežinau, ar, kaip Ritutė patvirtino, intelegintiškiausias šuo, norėtų tokios egzistencijos... Jau vien kaip spaudė širdį matant, kad ji ir labai norėdama į lauką, nedaro po savim, o laukia, kol bus ant rankų išnešta ir tik lauke prilaikoma šiaip ne taip padaro... Taip, ir mes meldėm Dievą, kad nereiktų priimti sprendimo... Bet Dievas buvo išmintingas ir leido mums suprasti, kad taip tikrai nebūtų geriau. Natūralus išėjimas praktiškai jokiais įmanomais būdais negalėjo būti be didelių kančių, kurių toks nuostabus, tokios geros širdies šunelis tikrai nenusipelnė. Ir protu visiškai suprantu, kad niekada negalėčiau leisti iki paskutinės akimirkos kankintis ir šį pasaulį palikti dideliose kančiose, juk tada mažutė galvotų, už ką jai visa tai ir tikrai žvilgsniu maldautų mylimų šeimininkų padėti... Galų gale, tokį žvilgsnį jau matėm, kai nustodavo veikti vaistai, o naujų niekaip neišeidavo suduoti... Nežinau, kaip dar kitaip galima suprasti šuns kaukimą žiūrint tau į akis... Ir nors žinant visus šiuos dalykus turėtų būti ramiau dėl tikrai teisingo sprendimo, širdį vis tiek drasko abejonė... Matyt, tai tiesiog žmogiška. Kita vertus, aš nežinau, kas būtų dėjęsi širdyje, jei šunytė būtų pati išėjusi per dideles kančias... matyt, šito niekada sau neatleisčiau. Beje, taip sakant girdėjau ne vieną šeimininką, taip ir nesiryžusį priimti sprendimo...

Praėjo jau gera savaitė ir aš kasdien mokausi apie mažutę galvoti tik šviesiausiomis mintimis, kasdien vis labiau tikiu, kad ji dabar laksto po amžinąsias pievas su savo geriausiais draugais šuneliais (deja, visi jau senokai buvo palikę šią žemę). Kasdien pasižiūriu į mėlyną dangų, į debesis, į saulę, į žalią pievą ir jaučiu, kaip iš visur man šypsosi pats meiliausias, pats gražiausias, skaniausiai pasaulyje kvepiantis snukutis. Ir aš tikrai žinau, kad kada nors mes susitiksim, tiesiog jos kelionė šioje žemėje buvo trumpesnė, nes jai užteko penkiolikos metų padaryti viską, kas buvo skirta – be galo ištikimai mylėti ir išmokyti tos besąlygiškos meilės visus artimuosius, o mums, žmonėms, tam išmokti reikia gerokai daugiau laiko.

Žinoma, visa tai suvokti iš pradžių labai sunku, nes mums, žmonėms, apskritai duota labai mažai galimybių suprasti visas gyvenimo ir egzistencijos paslaptis. Ir kai nebematai fiziniu pavidalo to, kurį šitaip mylėjai, ir to negali suvokti protu, atrodo, kad tikrai tuoj išprotėsi... Net tėtis, kuris visada laikėsi labai tvirtai ir racionaliausiai kalbėjo apie sprendimus, tą vakarą užsidarė vonioje ir atsukęs kraną, kad niekas negirdėtų, balsu raudojo... O kitą rytą, nors ir nebegyvenu su tėvais, bet pasirodo, visi pabudom vienu metu, septintą ryte, ir verkėm verkėm verkėm... Bet skausmas pamažu praeis, tik dabar mūsų akyse visada švies ilgesio krislas, švies liūdnai, bet su begaline meile.

Visada labai svajojau, kad mažutė susitiktų su mano vaikeliu. Deja, akis į akį to nepavyko padaryti, bet jie bent jau pabuvo šalia... Ir dar dėl to mažo stebuklo, turėjau tramdyti emocijas, nes juk jam dar tik nujaučiančiam, bet nematančiam ir nesuprantančiam pasaulio irgi turėjo būti neramu... Bet aš kalbėjausi su juo, sakiau, kad pasaulyje būna ir liūdesio ir jis nėra blogai, žmogus turi pažinti visokias emocijas. Ir dar sakiau, kad nuo šiol jis visada turės savo šunelį angelą sargą.

Daugelis guosdami sakė – įsigykit kitą šunį, bet jie juk nežino, kad kitas šuo ir būtų kitas. Nebūtų kitos mažutės. Juk nepakeiti į kitą sesers, vaiko ar kito artimo. Nors... būdama vaikas tikėjau (ir dabar tikiu), kad mažytė jau kartą grįžo pas mane. Nes kažkada, prisiklausę mano prašymų giminaičiai man padovanojo mažą koliuką, bet tėvai dar visiškai nebuvo pasirengę auginti šunį ir jį gražino, o ji negyveno ilgai, po kelių mėnesių dėl kažkokios ligos išėjo. Ir po kelių metų begalinių svajonių, kalbėjimosi mintimis ir kvietimo sugrįši, ji grįžo... Mano Lesė grįžo :) Visiškai identiškai tokia pati, ne tik išvaizda, bet ir charakteriu. Nežinau, ar ir vėl gali taip nutikti, bet jei ne šioje žemėje, tai bent jau amžinybės pievose kada nors tikrai susitiksim.

Visus tuos penkioliką metų, kai susižeisdavo letenėlę, kai geldavo pilvuką, ar kai tiesiog šiaip gulėdavo ir savo protingom, kiek liūdnom akim žiūrėdavo į tolį, atrodo, galvodama apie labai svarbius egzistencinius klausimus, aš vis tyliai jai į ausį šnabždėdavau „viskas gerai, mažute, juk žinai, viskas bus gerai“. O dabar kartais, kai žiūriu į dangų, į pievas ir laukus, atrodo, visa gamta tyliai alsuoja „viskas yra gerai“.

jomajo sedziu darbe ir zliumbiu...

siandien pas mus lemtinga diena. kazkaip nerasiau sitoj temoj ilgai.
pries keleta savaiciu mano inkstininkas 16 metu buvo atsigaves kad net negalejau patiketi - ir ede, ir tyrimai buvo geri, namuose vel isgirdau savo suns balsa, jis vel begiojo po kiema ir nasarino skaniuku... sumaiznome vaistu doze ir suo klaikiai atkrito... dabar antra savaite kaip jis akyse nyksta, naktimis guli ir dreba, ketvirta para nieko needa. padarem tyrimus - nera tas kraujas toks blogas, buvo ir blogesniu skaiciuku, bet suo taipbaisiai nesijaute nei kart. vetas nelabai supranta kas cia vyksta. o suo akyse nyyyyyksta. as supantu kad jis senas... as nenoriu jo padaryti nauju sunimi.. as tik noriu palengvinti viska...
uzsireginom siandien i veterinarijos akademija. pabandysiu antra nuomone isklausyti. tada galvosim kaip toliau gyventi.

Tikrai labai svarbu išgirsti kuo daugiau profesionalių nuomonių. Tada būni ramus, kad bent fiziniu lygmeniu padarei viską. O senų šunų savijauta ir būna tokia nenuspėjama... Kaip ir žmonių, matyt. Dažnai juk prieš pabaigą staiga pagerėja ir tada viskas... Paskutinę dieną ir mūsų mažutė gulėjo rami, nes jai buvo prileista visokių vaistų, tarp jų ir morfijaus. Ir aišku akys apsigaudavo, matydamos, kad žvilgsnis iš bijančio ir prašančio pasidarė toks ramus ir nors kūnelis buvo visiškai bejėgis, bet tik įėjus į kambarį pradėdavo vizgėti uodega ir į tave tiesdavosi letena... Tikrai galima apsigauti ir pradėti mąstyti, kad viskas gerai, bet tai juk tik vaistų poveikis... O jokie vaistai nepagydis nuo senatvės. Mes jau gerus pusę metų diskutavom, kur ta riba... Ir supratom, kad sunkiausia mažutei būtų nebeatsistoti ir nebegalėti ėsti. Ir net pasiekus tą ribą atrodė, kad gal dar kažkas pasikeis ir tik ramūs veterinarės žodžiai leido nors truputį patikėti, kad tikrai ne. Taip sunku, beprotiškai sunku, bet, kaip ir sakiau, manau, būtų dar sunkiau matyti begalinę kančią... ir kaltės jausmas tada būtų didesnis. Nuoširdžiai jums linkiu suprasti, kur yra jūsų šunelio riba, už kurios vietoj gyvenimo liks tik kankinanti egzistencija.

Dievas duoda gyvenimą ir jis o ne žmogus nusprendžia, kada jau reikia išeiti

O šeria, prižiūri, dresuoja, gydo turbūt irgi Dievas?

O kiek žmonių, mirštančių kančiose, tikrai nenorėtų to patirti... Įdomu, ar jūs matėt savo besikankinantį gyvūną ir vis tiek leidot Dievo valiai pasireikšti...? Niekada nepateisinsiu savižudybės, ar žmogžudystės, ar žiauraus elgesio su gyvūnais, bet už kokias klaidas tiek žmogus, tiek visiškai nekaltas gyvūnėlis turėtų žiauriai kankintis, tikrai nežinau...

Čia man asmeniškai išėjimas iš gyvenimo visada yra tik pralaimėjimas..
Kai noras ir gebėjimas gyventi dėl kažkokių tai priežasčių (ar tai liga, ar senatvė ir t.t.) pralaimi prieš mirtį. Žmogus sugebėjo daug ką įvaldyti šiame pasaulyje, bet yra visiškas bejėgis nugalėti tada, kai jam arba kažkam kitam reikia išeiti.


Ai, žinokit, per sunki tema diskusijai tokiai diskusijai lyginant su žmonėmis..žmogus bent jau gali išreikšti savo valią ką ji norėtų ir ko nenorėtų patirti..