Senas šuo

čia jau ne tau spręsti ir ne man, ne mes gyvename su tuo šuniuku, geriausiai žino Gorada ir jei ji nori, kad dar jis gyventų, tai reikia patarti, jei nors kuo galime, jei nors ką į tą pusę žinome, kad jis ir jinai kuo geriau dar kartu pagyventų

to šunelio šeiminkams turi patarinėti jį prižiūrintis veterinaras, o ne Vici ar dar kas, nes atsižvelgiant į jo bėdas ir amžių net ir naujas maistas jį gali nužudyti

aciu uz palaikyma

vetas zino, kad maniskis visai sausiuko atsisako, o dabar kai apetitas prasteja, isvis neina jo isiulyti. vetas zino nes kai pirkau sausiuka (rusis kitokias) ir maniskis jo neede nesdavau vetui kad atiduotu kam.

del to pasteto tai jis kelis kasnelius nuo pirstu nulaizo neseriu juo nuolat.
sausiuka laiks nuo laiko pakeiciu lekstej, gal apdziusta jis ar ka, bet jis jo neliecia. ryt pabandysiu kokioj specializuotoj pardej kokiu koncervu paziureti, nes juos irgi esdavo.
gaila pati nepagalvojau apie jautiena anksciau, na bet suede gabala virtos kiaulienos (zalios mesos needa... arba cia senatvinis marazmas arba nebezinau kas), zinau kad kiauliena rieboka, bet manau geriau negu paukstiena.
jau kelitna karta as vetui pradedu musu bedeles pasakoti (naujas senas...) ir pamirstu ta maitinimo klausima. nu gal ryt uzsuksiu ir pakalbesiu.

Žinau, kad iškalbėta jau šimtą kartų, bet kai tau taip nutinka, norisi išgirsti kuo daugiau nuomonių, kai pats niekaip nesugebi priimti sprendimo... Einam su šeima iš proto jau gerą savaitę... Nors mūsų be galo mylimam penkiolikos metų koliui labai blogėt pradėjo nuo Kalėdų. Iš pradžių dar lašelinė pastatydavo ant kojų, kartais visai atsigaudavo, net nešdavo kamuoliuką ir prašydavo žaisti. O dabar... Šiaip ji, mažutė, sveikutė buvo visą gyvenimą, rajono gražuolė – visi atsisukdavo ir gėrėdavosi, ir niekaip negalėdavo patikėti, kad jei ne dveji ir net ne penkeri metai... Ir dabar, nors ir sukūdus, nors ir ant šono didelė žaizda, bet kailiukas stebuklingai žvilga, o kaktytė kvepia levandom ir medum... Niekaip negaliu suvokti, kodėl tokiam pačios didžiausios širdies, neišmatuojamo gerumo ir protingumo gyvūnui reikia šitaip kentėti. Kodėl toks karališkas šuo negali karališkai ir palikti šį pasaulį... Kiekvieną vakarą meldžiu Dievą, kad jai nors kelioms dienoms pagerėtų ir tada ji tyliai ir ramiai be jokių kančių išeitų... Bet kuo toliau, tuo mažiau atrodo, kad tai realu... Mama sakė, kad šiąnakt visą naktį cypė (tokia naktis ne pirma, tėvai jau kuris laikas beveik be miego...) ir visai nebeima jokio maisto, todėl negali ir vaistų suduoti, kurie nors trumpam nuimdavo skausmą. Ir ant kojelių jau sunkiai atsistoja, į lauką tėtis ant rankų neša... Visa jos blogos savijautos priežastis yra didžiulis auglys, kuris atsirado prieš kokius penkerius metus, bet jau tada daktaras sakė, kad operuoti yra labai rizikinga, nes šuo nebe jaunas, po narkozės gali neatsibusti ir kol neskauda, geriau viską palikti Dievo valioje. Ir neskaudėjo. Tik auglys didėjo, pradėjo spausti nervus, dėl to mažutei pastaraisiais metai vis atimdavo kojeles. O prieš pusmetį atsirado žaizdelė, kuri irgi vis didėja... O ją skauda. Mažytė jau net nelaižo, o drasko tą žaizdą, bet nei ji, nei mes jos jokiais vaistais nepanaikinsim... Ir kad ir kaip beprotiškai norėtųsi, bet jau niekas jai nebegrąžins jėgų ir jaunystės.

O čia skaudžiausia vieta. Kai prieini ir matai tingų, bet be galo draugišką uodegos vizgenimą, kai lūpų kampučiai užsiriečia į jaukią šypseną, kai tik priklaupus tau yra tiesiama letena (toji, kuri kažkodėl kurį laiką yra ištinus) ir kai pažiūri į blizgančias (dažnai ir nuo ašarų) akis, jose matai klausimą – kodėl, kodėl aš nebegaliu būti tokia, kaip anksčiau. Na bent man atrodo, kad ji taip jaučiasi. Juk viską puikiai atsimena – ir kaip puldavo loti suskambus telefonui, ir kaip bėgdavo pasitikti kiekvieno atėjusio, kaip skriedavo laukais ir, žinoma, savo beprotišką pomėgį žaisti kamuoliuku.... Galėdavo kelias valandas be sustojimo jį gaudyti ir nešti, gaudyti ir nešti... Juk ji viską atsimena. Ir tos akys, atrodo, prašo pagalbos... Bet iš kur, iš kur gauti atsakymą kokios??? Kaip sužinoti, ko mažutė labiau nori – dar būti su mumis, nes jai, atrodo, ir skauda mažiau, kai klūpi šalia ir laikai už letenos, ar ramiai išeiti, kol nepasidarė visai blogai. Juk tikrai inteligentei, kuri lauke apeidavo visas balutes, jau vien sysioti po savim yra didelis nemalonumas... Jau net nekalbant apie didelius skausmus, kuriuos tik vaistai trumpam numalšina...

Rašau visą šią istoriją čia, nes manau, kad galbūt ją paskaitys jau išgyvenę tą patį. Nors aišku, kiekviena patirtis yra skirtinga. Gal kas pasakys, kaip suprasti, kad jau laikas. Nes didelis ir protingas aviganis yra kovotojas ir taip paprastai pats nepasiduos, bet ta kova bus tik didelė kančia... Žinau, gal kas sakys "negalvokit apie save, galvokit apie šunį". Bet Dievas mato, mes tikrai negalvojam. Viskas ko norim, žinoti, kad elgiamės geriausiai dėl JOS. Dėl pačio mylimiausio šeimos nario, kuris mus visko šitiek daug išmokė. Save seniai esam pamiršę... meldžiu Dievo, kad jei jau nenori jos pats pasiimti, tai tegu duoda ženklą, kad mažutė tikrai pati jau nori išeiti... Kaip tai žinoti...

siti sakiniai manau viska pasako.....
mano senukui 16 ir mes vargstam su inkstais.... as pas veterinara paklausiau, sakykit kada jau ta riba, kai mes kankiname suni?
o jis pagalvojes sako: tada, kai suo nebeiseina i lauka, tada kai jis inkscia is skausmo, kai jis nustoja valgyti ir tik egzistuoja...
tirkai zinau ka reiskia namuose tureti ligoniuka..... bet man rodos jus jau turetumete savaji ligoniuka paleisti.... tai ne persalimas kuris praeis... jus tai tik klausot kaip tas suo cypia naktimis... o jam tai reikia visa ta skausma kenteti....
mano asmeniniu supratimu jus ta riba jau priejote....
tvirtybes apsisprendziant....

Dėkui... Iki šiol po cypimo nakties, kai pagaliau išeidavo suduoti vaistukų ir kai ji užsnūsdavo rami kaip angelėlis, tai į tokią žiūrint niekaip nekyla noras priimti sprendimą... O kai paskui nubunda, atsistoja ir ateina vizgindama uodegą, tai išvis... Bet kiekvieną kartą, kai ji guli ir cypia, nežinai, ar ir vėl praeis...

as pasiulyciau isigyti leidziamu vaistu. jei suo nenoriai eda tai kam kankinti cypimais, jeigu dar vis neapsisprendziate....
mes budavo ciut ne kasdien vaistus leidom, tai nieko ten baisaus, bet nereikia su tabletem vargti.

Jo, jau esam apgalvoję šitą variantą, tik mūsų veterinaras, atrodo, neturi tokių vaistų, tai reikės kitur paieškoti. Dar tik ką su vienu draugu pakalbėjau, kuris neseniai savo seną šunį užmigdė, tai sakė yra kraujo tyrimas, kuris parodo, ar šuns organizmas dar turi potencialo kovoti su liga. Gal tai padėtų apsispręsti.

As manau, kad suo kankinasi ir jau stipriai. Neurologiniai skausmai yra bjaurus daiktas. Kadangi pati esu tai patyrusi, tai isivaizduoju, ka jusu suo kencia. O jus jam padeti nebegalite...

Galime tik vaistais slopinti skausmą. Nes kai pradeda veikti vaistai, ji visai ramutė būna ir net visai žvali kartais atrodo. Tokios akimirkos ir stabdo nuo apsisprendimo, nes tada atrodo, kad ji labai laiminga būdama su mumis.

Jetau kokia liūdna tema
Pati auginu 11,5 metų kalytę tai taip širdį suspaudė,kai susimąsčiau kas laukia Aišku, ji dar guvi, sveika, bet vistiek ateis kažkada TAS laikas. Oi....bliauti norisi pasiskaičius tokių istorijų

Geriau, kol šuo dar stiprus ir guvus tokių temų ir neskaityti Tiesiog džiaukitės kiekviena diena su savo drauge, nes gal dar ne vieni meteliai jūsų kartu laukia