Senas šuo

jomajo ir as apsiverkiau paskaicius jusu istorija........
pati turiu 15 metu beveisliuka. myliu kaip tikra seimos nari.... mes net miegam kartu. mes ir turejom keleta ligu - keleta operaciju. su didziule baime skaiciuoju metelius..... labai bijau to bejegisko ligoniuko..... kol kas tfu tfu tfu jauciames neblogai. neseniai MB isikelus i nama padovanojo antra suneli (seniai jau svajojom du tureti), tai atrodo kad maziukas ir didiji kiek isjudina. bet turi jie ir panasumu - labai daug miega vienas del to kad senas, kitas kad mazas
mano spindulelis, mano dziaugsmelis..... kiek mes visko daug praejom ir turbut niekas kitas manes nemyli taip kaip jis.

Sveikos, žiūriu čia guodžiatės visos
Aš prieš 2 metus užmigdžiau savo beveiskliuką tiksliau ne aš, mama ji nuvežė veterinarui. Aš nebuvau, ir ačiū dievui.
Man buvo trys metai, kai parsinešiau (vos panešiau ) Jis buvo nedidukas, ilgo plauko juodas gražuoliukas. Pavadinom Diku Kūdas labai buvo, nors valgė gerą maistą, šlapiokę brangesnę, pigios nevalgė . Miegojo kur tik panorėjo, ar pas tėvus, ar pas mane, ar pas brolį lovoj Žinojo, kas galima ir kas ne. Suprato atrodo iš pusės žvilgsnio Pamenu, kai tetė išvažiuodavo į komandiruotę, tai jis paimdavo jo šlepetę, atsinešdavo ant fotelio ir apsikabinęs miegodavo
Geras buvo jo gyvenimas, visi mylėjo, lepino. Buvo prižiūrėtas, reguliariai skiepijamas ir t.t

Atėjo ta diena, kai supratom, kad jau Vėmė, nieko nevalgė, buvo labai silpnas. Verkė mama. Aš tuo metu buvau toli, išvažiavau į vestuves. Mama skambino verkdama: "Sako Dikui blogai..." Aš sakiau: "mama, kad ir kas beatsitiktų nesakyk man, grišiu poryt ir sužinosiu".
Grįžau. Sode gražus kapelis, pamerkta gėlyčių, žvakė vėlyvių užgesus. Mamos akys užtinę, tetės taip pat. Namuose tvyro tyla. Žiauru O buvo taip, kad, veterinaras diagnozavo marą Sakė, kad kažką suvalgė, kas užkrėstą, ar š.. ar ką kitą. Tiesiai į skrandį pateko, ir pradėjo pūti. Todėl jis vėmė, žiaugčiojo...
Mano močiutė (mamos mama) padėjo nuvažiuoti pas veterinarą. Suleido vaistų Vaistai veikė ne akimirksiu Močiutė pasakojo, kad mama užsidarė mašinoj ir nuelidus galvą (užsmaudus rankomis ausis) verlė, staugė kaip vaikas. O Dikutis lakstė cypdamas aplink mašiną Kol viskas baigėsi taip, kad mama parvežė namo mūsų šuniuką/ šeimos narį dėžutėje.

Dikas buvo gražus ir protingas šuo — taip sako visi, kas jį pažinojo Gražu gyvenimą šuo nugyveno...

Ir atėjo jo valanda sulaukus 18 metų 4 mėnesių 17 dienų....

nu blyn kokia as minksta.... akys vel visos raudonos.... atrodo kad net matau moteriske masinoj raudancia.... labai uzjauciu

Dauguma mes širdy turim tokia minkštą ir jautrią dalelę, kurią nesunku sugraudinti Pasižiūriu į Dikučio nuotraukas, kur jis pozuoja ant dviejų kojyčių, ir verkt norisi. Ką padarysi — toks gyvenimas Svarbu, kad mūsų augintiniai buvo laimingi

Velniskai skaudu buna suvokiant, kad niekuo is esmes jiems nebegali padeti. Ir dar sunkiau, kai jie iseina...Bet taip jau yra. Is tiesu svarbiausia tai, kad musu augintiniai buvo laimingi. Iki pat paskutnes savo minutes laimingi ir mylimi...
Papildyta:



Gorada, sveikinu su antru suniuku ir labai labai Tau pavydziu nes as pati siuo metu neturiu net draugo sutikimo nei vienam augintiniui

aciu
o jum gal tiesiog reikia draugui laikas nuo laiko priminti kaip jus augintinio norite juk tai bus naujas seimos narys, todel reikia kad abu jo noretu pastoviai kazka girdedamas lyg ir pripranti prie tos minties........

Gorada, butent ties tuo ir dirbu - vis pratinu prie tos minties Nezymus pokyciai jauciami, taciau iki tol, kol jau galesiu parvesti suniuka i namus, reikes daug pasistengt...

Sveikos, mergaitės.

Užuojauta visoms, kurioms jau teko patirti mylimiausiųjų keturkojų netekties skausmą.

Turėjau ir aš šunelį, kuris atsirado mano tėvų namuose dar ankstyvojoje mano paauglystėje - kurtsharo mišrūnas Džeris. Kažkada giminaičiai paklausė ar nenorėtumėm jų kalytės šuniuko ir aš kažkaip nedaug galvodama pasiprašiau tėvų, kad leistų man jį pasiimti. Mano nuostabai jie sutiko. Nuo tada daug linksmo laiko praėjo, Džeris buvo mylimas ir puikiai prižiūrimas, tačiau aš pati buvau prie jo taip lengvabūdiškai įpratusi, kad net nekildavo mintis, kad kažkada gali būti kitaip. Džeriui tada buvo apie penkiolika metų, kai grįžusi pas tėvus Naujųjų išvakarėse pastebėjau, kad mano šuo sunkiai ant kojų bepastovi. Kalbinau, glosčiau, verkiau. Mama vis bandė raminti, kad pavargo gal tiesiog "mažiukas" . Užgeso mano auksiukas paryčiui, pati radau galvytę ant letenėlių pasidėjusį ir jau suvisam užmigusį . Verkiau savaitę. Kažkada vėliau perskaičiau, kad dažnai taip būna, kad mūsų ištikimiausieji sulaukia, kol visi šeimos nariai bus namuose, o tada atsisveikina ir tyliai išeina .

Nuo to laiko praėjo du su puse metų. Po Džerio mirties supratau, kaip iš tikrųjų myliu gyvūnus. Turiu dabar katiną ir man jau beveik pavyko draugą įkalbėti įsigyti šunį. Labai tikiuosi, kad man pavyks, nes tikriausiai niekas neprilygs uodegą vizginančio keturkojo ištikimybei.

Skaitau šią temą ir žliumbiu. Mano 14 m. koli kalė jau taip kankinasi dėl senatvės, o aš negaliu net prie voljero prieiti iš širdaskaudžio . Ji mane visada laikė savo šeimininke, nes aš ją valkataujančią prieš 15 m. parsinešiau namo... Iki šiandien ji dar valgė. Bet šįvakar pamačiau, kad net nebenuėjo iki savo būdos. Ji niekada nelikdavo miegoti atviroje vietoje. Aš nekenčiu savęs, kad jai nepadedu
Ji tokia panaši į seną mirštantį žmogų...

nepalik sunelio tokia sunkia minute..... ji serga? jei sunelis nevaiksto gal reiktu pagalvoti apie uzmigdyma.... ji kankinasi daug labiau uz jus.... stenkites galvoti, kad suteiket jai namus ir ji nugyveno grazu amzeli, bet gal jau laikas paleisti? tik nelikit abejinga....

Ja rūpinasi vyras . Šiandien, man atrodo, jai geriau. Labai susinervinau, kai vyras užvakar pasakė, kad aplink ją skraido daug musių... Ji vaikšto šiek tiek, tik jai, turbūt, sąnarius labai skauda, ko gero, ir viduriai užkietėję, nors ėda dar normaliai... Aš verdu košytes jai su mėsa. Negaliu jos vežti iš namų užmigdyti, jai bus labai didelis stresas, nes ji nemėgo niekada važiuoti mašina, o veterinarų aplinkui nėra. Dar kai pasiskaitau, kaip kartais skausmingai juos užmigdo ir kiek ilgai trunka tas procesas... Bet reikia rasti išeitį, nes ji kankinasi...

na jei nenorit sunelio vezti issikvieskit veterinara. sumokesite kiek daugiau bet patiem sunelio vezti nereikes, jis apziures ivertins tada ir nuspresit, o tai dabar sunelis kankinasi ir niekas nedaroma.