Senas šuo

tai, kad rašė, kad apyjauniai pabūtų, tai tuomet nebūtų jiems blogai ir mums skaudu
ech, svajonės... aš ir taip norėčiau - kad šuo gyventų tiek, kiek aš......

dieve kaip paskaiciau vos neapsiverkiau jei ji jau nebe valgo vos eina manau jei blogai nuvesk pas vaterinara gal kas pagydoma jei sakys uzmigdyt nenusimink jei taip bus daug geriau labai uzjauciau tave

Ar zinutes data ziurejai

Vargu bau

cia tai ziaurus dalykas
as viena savo suniuka palaidojau, uzmigo man ant ranku...
bet vel kita turiu, nes kazkaip truko, nors ir zinau, kas laukia...
geriau negalvoti, kol nereikia

Mano mergyte numire 16kos sulaukus. Pabaiga buvo baisi... Negirdi, nevalgo, griuna, bet negula.... Visiskas bejegiskumas. Gaila buvo netekt seimos nario, bet teko uzmigdyt. Jau metai kaip nera mano mergytes ir pagalvojus apie ja vis dar iki asaru suspaudzia sirdi. Visada didziavausi inteligentiska dama



Labai greit isigyjau nauja suni, nors ispradziu vis prisimindavau kaip anas suo dare ta ar ana vienaip, o sita daro kitaip, tai lyg ir nuvertindavau nauja drauga... bet lygiai taip pat stipriai myliu nauja suni ir dziaugiuosi, kad ji turiu. Neisivaizduoju savo namu be suns

Niekada nesakyk-niekada !! O kiek bėdžių yra www.gyvunugloba.lt , kuriems verkiant reikia namų (pvz."Grindos" sugauti) ir ar kito įsigyjimą galima vadinti "išdavyste" a.a. šunelio atžilgiu ?? Reikia gelbėti gyvuosius....

Papildyta:
cia mano mamos suniukas,jam gruodi bus 14metu,visas dar pilnas energijos.tik aplink snukuti praziles

Zinojau, jog ateis diena, kai mano beveisliukas tures iseiti...tik niekaip negalvojau, kad bus taip sunku...pasiemem ji visai mazuti, kai kazkas ji kaip nereikalinga, maza ir verkianti paliko po kaimynes balkonu. Suniukas buvo be galo protingas: ne tik mokejo visas imanomas komandas, saugojo ir gyne namus, bet puikiai suprasdavo, ko jo prasai be jokiu komandu ar baudimo/paskatinimo (tuo metu iseiti is kambario, nemiegoti ant pagalves, neimti maisto, jei jis ne jo dubenelyje). Visa savo gyvenima buvo sveikas, bet pasenes eme koseti, siek tiek dusti. Veterinaro isvada - padidejes sirdutes raumuo. Is pradziu vezdavom pas veterinara "vaistu kokteiliui" kas menesi, o ilgainiui jau buvo butina kas trecia diena, nes plauciuose pradejo kauptis skysciai, sirdis nebebuvo pajegi aprupinti organizmo deguonimi. Vaistiek siek tiek padedavo. Valge jis visuomet, linksmas taip pat buvo. Tik jau vaikscioti tapdavo vis sunkiau. Viena ryta jis jau visai nebepaejo. Tik sedejo ir tankiai kvepavo. Akiu gleivine bei liezuvis buvo pamele, o tai rode, kad organizmui labai truksta deguonies. Greitai susiruosiau, pasiemiau suniuka ir pas veterinara. Kol atidarinejau masinos dureles, padejau ji laikinai ant zemes, o jis tuo metu padare balute...tada pasipyle asaros suvokiant, kad jis taip sirgdamas, nebepaeidamas kentejo iki paskutinio, kad tik nepridaryti namie. Vaziuojant pas veterinara, jis sedejo (nes del skysciu plauciuose gulint ji dar labiau dusindavo) galva atremes i sedyne ir sunkiai tankiai kvepavo. Veterinaras suleido reikiamus vaistus. Ikeliau ji i masina, sakiau, kad dabar bus geriau, tuoj suveiks vaistai ir pasijausi lengviau. Pavaziavus kelis kilometrus atsisukau paziureti, kaip jis, o jis gulejo....nebejudejo....nebekvepavo....staigiai apsukau automobili, ir grizau atgal pas gydytoja, bet jau buvo velu. sake, vaistai nebespejo suveikti ir sustojo sirdute....jauciausi lygiai taip pat, kaip buvo mires mano artimas zmogus....po to vis atrodydavo, kad namuose girdziu ji lojant, vaikstant, atejus vakarui vis norejosi eiti i virtuve paruosti jam valgyti, nuolat sapnuodavau. menesi vartojau raminamuosius...bet atsigavau tik tuomet, kai namuose atsirado kitas suniukas, kuri paemem is Aleksoto gyvunu prieglaudos. Buvo labai nusilpes, sukudes, neramus. Bet su laiku atsigavo, priaugo svorio, pagrazejo kailis. Kai vedzioju, daznai zmones klausia, kokia jo veisle ir niekas netiki, kad taip gali atrodyti visai nekilmingas suo. Tik gaila, kad siuo metu gyvenu uzsienyje, tai jis liko gyventi kartu su tevais. Jie jo atiduoti nebesutiktu. Taigi, kai tik galutinai issispres situacija del gyvenamosios vietos, butinai turesiu suni savo namuose.

Ives-skaitydama net apsiverkiau. vargsas.

Ir man buvo labai skaudu...kad negaliu niekuo daugiau jam padeti, o veliau, kad jo jau nebera...bet visa laika guodziausi, jog suniukas turejo tikrai gera gyvenima. Beveisliukas buvo ismestas kaip nereikalingas, o mes ji priglaudem, mylejom, rupinomes, niekada neskriaudem, turejo nuosava nama ir dideli kiema, net mociute kartais jam mesyte pakepindavo su svoguniukais, nes jam taip buvo skaniau Nugyveno suniukas graziai, o ir savotiskai suteike galimybe dar vienam beglobiui isgyventi - tik po jo supratom, kiek yra suniuku, kuriems reikia pagalbos ir butent todel nusprendem dabartini suniuka isigyti butent is prieglaudos, o ne nusipirkti.

Liūdna. Jie taip greitai - ir visada per anskti - išeina. Tada atrodo, kad niekada daugiau... Bet visiems sakau, kad gyvendami su mumis ir besąlygiškai mus mylėdami jie tarsi nusipelno, kad jų garbei padarytume gerą darbą - į jo vietą priimtume kitą šuniuką. Įoareigoja, užtarnauja.