Įkraunama...
Įkraunama...

Senas šuo

QUOTE(astiana @ 2008 06 25, 23:46)
Nuoširdžiai užjaučiu,žinau ir gerai suprantu,ką tai reiškia...Per 10 metų Jis tapo mums daugiau nei Šuo.Kai supratome,kad netenkame Jo, to mieliausio,brangiausio,protingiausio draugo,nesigėdydami ,kaip vaikai ,verkėme balsu visi šeimos nariai. Jis mums buvo ypatingas ,gal dėl to,kad pirmas .
Tada žinojau viena,kai apgis netekties žaizdos,būtinai turėsiu tokį pat kitą seteriuką.
Beveik po metų į mūsų namus atkeliavo Jis,mielas mažylis,padėjęs užpildyti tą tuštumą,kuri atsirado,netekus  nepakartojamo mūsų draugo.
Nuolat Jį prisimenu ir,kad ir labai nenoriu,bet dažnai lyginu su mūsų mažyliu padauža. Kaip bebūtų keista,žiūrėdama į mažylį,matau daug anatominių panašumų,tačiau temperamentas,charakteris,jei galima taip pavadinti, daug kuo skiriasi...Išdidus,paklusnus,protingas,išmintingas,be galo prieraišus...Ne veltui buvo vardu Seras .Niekad Jo nepamiršiu.
Mažylis-uraganas,palyginti su Juo,pirmuoju mūsų numylėtiniu. Šis charakteriu kitoks,tačiau tikrai ne mažiau mylimas,nei Seras... Kai kad net pagalvoju,kad labiau net lepinamas.
Neliūdėkite labai,tegul Jūsų numylėtinis laksto kartu su kitais  amžinos medžioklės plotuose, laikas gydo ,o į Jūsų namus tikrai kada nors vėl atkeliaus Jis... Reikia luktert...


Mums Rinas irgi buvo pirmas, gal todėl ir nepakartojamas. Galvoju, kad auginsiu vėl seteriuką, bet labai bijau, kad pradėsiu lyginti, kad žiūrėdama į kitą ryžiką nors ir mažą matysiu Riną ir lauksiu kad mažylis elgtusi kaip pirmasis. Kai viskas susigulės nusistovės ir bežiūrint į linksmas nuotraukas nebepritvinks akys ašarų, tada, manau, bus laikas pasvarstyt apie galimybę vėl auginti šuneli. Tačiau vyras nepritaria mano norui, kad tai vėl būtų airių seteris, sako bus per sunku, o aš iškeliavus mano meilybei neįsivaizduoju šalia savęs kitos veislės šunelio. Žodžiu, dar pora metų gyvensim be šlapios nosytės, tyliu žingsnelių naktį ir be galo nuoširdaus žvilgsnio...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Vega_: 28 birželio 2008 - 00:28
gražus šuniukas wub.gif
Atsakyti
QUOTE(Sutė @ 2008 06 28, 11:10)
gražus šuniukas  wub.gif

dėkui 4u.gif manau su šunimis yra taip pat kaip su vaikais, savas pats gražiausias blush2.gif
Atsakyti
QUOTE(Vega_ @ 2008 06 28, 01:15)
Tačiau vyras nepritaria mano norui, kad tai vėl būtų airių seteris, sako bus per sunku, o aš iškeliavus mano meilybei neįsivaizduoju šalia savęs kitos veislės šunelio. Žodžiu, dar pora metų gyvensim be šlapios nosytės, tyliu žingsnelių naktį ir be galo nuoširdaus žvilgsnio...


Nenoriu įrodinėti,bet manau,kad laikui bėgant,nors ir kaip skaudu, apsiprasit su pirmojo netektimi ir pajusit,kad namuose būtent trūksta to "seteriško" šėliojimo,laukuose-skraidžiojimo po pievas ir nerūpestingumo-būtent to temperamento, kurį turi seteriai.
Aš savo namų net neįsivaizdavau be seterio...Nors ir kaip mylėjau savo pirmąjį šunį, visgi radau vietos savo širdies kertelėj ir mažajam. Reikia suprast,kad toks gyvenimas ir išsiskyrimai su mylimais augintiniais yra neišvengiami ,nori tu to ar ne.
Patikėkit mažasis tiek daug į namus įnešė pozityvių emocijų,kad dabar aš tik džiaugiuosi savo apsiprendimu. Kitaip ir būt negalėjo..
Neskubėkit, tačiau kai pajusit,kad galit priimti,nedvejodami priimkit seteriuką. ..Juk Jį jau pažįstat.
Sėkmės ir stiprybės
Atsakyti
QUOTE(astiana @ 2008 06 28, 17:39)
Nenoriu įrodinėti,bet manau,kad  laikui bėgant,nors ir kaip skaudu, apsiprasit su pirmojo netektimi ir pajusit,kad namuose būtent trūksta to "seteriško" šėliojimo,laukuose-skraidžiojimo po pievas ir nerūpestingumo-būtent to temperamento, kurį turi seteriai.
  Aš savo namų net neįsivaizdavau be seterio...Nors ir kaip mylėjau savo pirmąjį šunį, visgi radau vietos savo širdies kertelėj ir mažajam. Reikia suprast,kad toks gyvenimas ir išsiskyrimai su mylimais augintiniais yra neišvengiami ,nori tu to ar ne.
Patikėkit mažasis tiek daug į namus įnešė pozityvių emocijų,kad dabar aš tik džiaugiuosi savo apsiprendimu. Kitaip ir būt negalėjo..
Neskubėkit, tačiau kai pajusit,kad galit priimti,nedvejodami priimkit seteriuką. ..Juk Jį jau pažįstat.
Sėkmės ir stiprybės

mūsiškis namie buvo toks ramiakas, o lauke tai gėda prisipažinti, bet neįmanoma paleisti neaptvertoj teritorijoje nes kaip Jūs sakote uraganas
aš suprantu, kad tai gamtos dėsniai ir išsiskyrimas yra neišvengiamas
O dėl seteriuko pažinimo, juk jie kiekvienas šiek tiek skiriasi, bet principe vistiek jie panašūs, aš jau kalbėdama čia, ir prisimindama koks buvo ilgakojis pradedu pasiilgt to jausmo, kai po namus bėgioja smalsutis, bet.....yra bet
Atsakyti
Mūsų numylėtinis...Išdidusis,orusis Seras. Deja,jau tik prisiminimuose.
user posted image

Gaila,bet nemokėjau foto padidint
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo astiana: 28 birželio 2008 - 20:46
QUOTE(astiana @ 2008 06 28, 21:44)
Mūsų numylėtinis...Išdidusis,orusis Seras. Deja,jau tik prisiminimuose.
user posted image

Gaila,bet nemokėjau foto padidint


koks gražuolis wub.gif
paspaudus ant nuotraukos ji kitame lange didesnė rolleyes.gif
Atsakyti
QUOTE(Vega_ @ 2008 06 29, 13:30)
koks gražuolis wub.gif

Ačiū,kaip Jūs sakėte: "savas pats gražiausias" smile.gif ir visom prasmėm "pats pačiausias" blush2.gif
Atsakyti
paskaicius ta foruma asaros kaip pupos man byret pradejo verysad.gif
turiu viena kalyte pekinike, mama mums su sese ja parveze kai an buvo 3metai, o dabar man 23 metai, o ji vis dar gyva.ale jau negirdi,nemato, neuzuodzia, bet turi kazkoki tai sesta jausma:)inai dabar gyvena pas mano mama, savo kamputyje buna.mamos draugas jos nemegsta, o mama uzmigdyti negali.tai va, kai tas draugas tik iseina is namu, kalyte iskart eina i indus valgyt ieskoti:)kazkaip irgi is atminties inai zino kur eit ieskoti:)
karta bande iseit is namu, mama ja pagavo jau perejusia gatve ir kazkur per kiemus zygiuojancia.sako kai suo ruosias mirti taip iseina verysad.gif bet vat parnese namo ja ir vis dar gyva.. ir dar kartais pamyziojus pradeda kojas valytis i zeme kaip kokia jaunikle:D
labai man jos gaila, kai pagalvoji kad drauge inai mum buvo vos ne nuo lopsio ...
tai va dabar turiu du pekinukus ir labiausiai bijau to laiko, kai jie pasens:/
Atsakyti
QUOTE(sponkute @ 2008 07 19, 22:52)

labai man jos gaila, kai pagalvoji kad drauge inai mum buvo vos ne nuo lopsio ...
tai va dabar turiu du pekinukus ir labiausiai bijau to laiko, kai jie pasens:/

4u.gif visi mes to labai bijome... verysad.gif man jau dabar kartais atrodo, kad šuniui kažkas negerai, vis išsigalvoju kažką... ech kokia neteisybė, kad šunys taip trumpai gyvena... verysad.gif
Atsakyti
Sveikos , na ir kaip gyvena jūsų šuniukai wub.gif
Atsakyti
na gal siek tiek ne i tema, nes cia raso apie gyvunus, kurie paseno....
pasiskaiciau, apsiverkiau ir nutariau idet savo posma, is kitos temeles, kuri buvo rasyta 2008-06-20
teko ir man su dviem gyvuneliais issiskirti.
pries kelis metus man atidave balta katyte. kaip zinia balti katinai daznai buna kurti, na ir si katyte buvo kurcia. ji net vardo neturejo, nes ji negirdejo kaip sauki, bet tai buvo pats mylimiausias gyvunas, nes ji kazkokiu budu zinodavo kada prieiti, zinodavo kada grizti namo, jos visada ir visur budavo. vienu zodziu tai buvo mylimas gyvunelis be jokiu priekaistu. tik va tas gyvunelis buvo pora kartu iskrites is 4-o auksto. kadangi jokiu isoriniu pozymiu nesimate, i vetus nesikreipeme. praejo kiek laiko, kate eme vemti, bandem duot zoles, manem, kad issivalys skrandukas ir viskas vel susitvarkys. is pradziu lyg ir susitvarke, bet paskui tie vemimai padaznejo. tuomet nuejom pas veta ir vetas skyre gydyma. kazkokios ypatingos ligos nerado, bet kaip ne keista katyte dar ta pati vakara numire. tai buvo asaru pakalne mano dukrai ir man. paskambinau vetui ir pasakiau, kad kate mire, jis nepatikejo, sake, kad jei noriu tai gali ir skrodima atlikti. bet nieko nedariau. pagalvojau, kad vis tiek jau nieko nepakeisiu, net ir zinodama nuo ko ji mire.
po sios katytes isigijau kita. paskui dar kita, bet tikrai pamirsti gyvunelio neimanoma, jo niekas neatstos.
o dabar pati liudniausia dalis. vakar gavau uzmigdyti kalyte. uzvakar dukra isejo su kalyte pasivaikscioti. kalyte vedama tik su pavadeliu, nes yra megeja ieskoti visokiu maisto atlieku, del ko buvo apsinuodijus, tad kad kaip nors sudrausminti, vedziojame tik su pavadeliu. pavadeli as uzdejau pati, idaviau dukrai ir isleidau. nepraejo ne 10 minuciu kai grizo dukra nesina sunimi ir pasake, kad suni masina partrenke. paklausiau kaip tai galejo nutikti, tai pasake, kad suo pamate kate ir puole ja vytis, issinere is pavadelio ir paskui kate per gatve. kate sekmingai perbego, o suni masina partrenke. suo net is vietos nepakilo, tik inkste is skausmo. kai parnese, puoliau skambint vetui, kad paziuretu kas suniui. as radau, kad sutiko mus apziureti, neziurint i tai, kad ne viena vet.klinika jau nedirbo. ir apsimoviau basutes , bei netycia uzkliuvau suns kojyte ir nustebau, kai ji ne ne cyptelejo, o juk buvo tokia jautruole, nagiukus patys nekirpdavom, budavo gaila, duodavom vetui. tai va nuvykom pas veta, tas apziurejo ir suleido vaistu nuo soko, skausmo, ir raminanciuju. sake, kad sunelis siek tiek pamiegos. ka jus, nei suo nei as nemiegojom visa nakti. as is solidarumo pasiklojau ant grindu, kad but salia savo drauges, o ji vargsele vis bande stotis. gal is pradziu veike vaistai, o paskui pradejo inskti, tai vos sulaukem ryto. ryte skambinau vetui, kad susitarti del rentgeno nuotrauku. liepe perskambint po valandos. tos minutes buvo tokios ilgos. pagaliau prisiskambinau ir gavau sutikima, kad mus priims. atvykus apziurejo suniuka, paklause kas nutiko ir suleido vaistuku, kad padaryti rentgeno nuotrauka. matyt suniukui toks sokas, kad vaistai nesuveike ir jis neuzmigo. uz duru girdejosi, kaip suo inkscia ir loja is skausmo. pagaliau pasikviete vetas ir atidave nuotrauka. paklausus kokios prognozes, pasake, kad luzio nera. nors nakti lindo tik pacios blogiausios mintys, kad reiks atsisvekint su suneliu, apsidziaugiau suzinojus gera naujiena, ka nera luziu. susiruosiau vaziuot pas veta, kur gydomes, bet drauge tiesiog pasiule, kad negaist laiko paprasyti, kad gydyma skirtu tas pats gydytojas ir ka mes grizome ir papraseme, kad mus priimtu gydymui. tas pats vetas vel eme klausinet smulkiau apie avarijos detales, ir pasake, kad reikia daryt dar viena nuotrauka. as pati laikiau suni, kol buvo daromas rentgenas ir ka. ... kai atejo vetas jis nieko nepasake, o tik nuotrauka parode - nereikejo buti gydytoju, kad suprastum jog stuburas pazeistas. vetas pasake, kad galima operuot, bet tokios operacijos sekme tik 50 procentu, daro tik kaune. apsipyliau visa asaromis. ka daryt, ar dar bandyt, ar jau paleist savo mazyte, kad nebesikankintu. priesakyje 4 iseigines dienos, tad neaisku ar kas darys operacija, be to neturiu kuo nuvest kalyte, - MB su masina isvykes, o autobusu lyg nelabai tokia kelione - pati is klaipedos. nuprendziau, kad nebekankinsiu.... o pati tiek pergyvenu, lyg buciau davus sutikima i elektros kede... paprasiau veto, kad leistu pabut, kol bus atliekama autonazija, bet vetas neleido sakydamas, kad suniukui stresas, todel gavau iseit. paskui pakviete, o mano sunyte jau gulejo be jokiu gyvybes zenklu. man bebunant matyt atsipalaidavo viskas, nes apsislapino, apsikakojo. vetas paaiskino, kad sunys mirdami neuzsimerkia. o man tiek pagailo mano mazyles, kad net mirti palikau viena. manau, kad ji suprato, kad nusprendziau jos likima, nes tik ramiai gulejo ir ziurejo liudnomis akimis.
net oras pasikeite per kelias minutes, tiek pradejo lyti. pagalvojau, kad net gamta ir ta liudi. nors ir darbo diena buvo, bet apie darba galima galvot, kai savo geriausia drauga pasiunti myriop.... tur but nera skaudziau, kai turi duot sutikima, kad tavo geriausias draugas turi iseit is sio pasaulio. sutinku, kad sunku issiskirt su draugu, kai jis pasensta, tiesiog su tuo susitaikai, nes mes visi senstam, tik esme tame, kad zmones mirsta patys, o uz gyvunus nusprendziame mes. bet tur but skaudziausia, kai prarandi drauga netiketai, kai matai jo kancias.
atrodo viska parasiau.... gal siek tiek palegvejo. sako, kad popierius viska iskencia, tai ir cia panasiai kaip laiskas.
zinau, kad niekas neatstos mano kalytes, taip mylejau ja, tiesiog laikiau ja savo vaikeliu... mano MB tiek mylejo sia kalyte, kad budamas zvejybos fanu uz ja buvo pasiryzes atiduot visas meskeres ir net priedo automobili, tai isivaizduokit kiek jis pergyveno suzinojes kas nutiko. sake, kad jokiu sunu daugiau, bet praejus kelioms valandoms, jis paskambino ir paprase, kad paieskociau suniuko, butent tos pacios veisles. as jau pati kuriau tokius planus, kad reikia kazka isigyt, kad suteikti silumos kitam gyvuneliui, kurios nespejau suteikti savo kalytei. namie yra kate, bet ji pati sau seimininke, suniuko ji neatstoja....

siuo metu jau turiu nauja drauga - maza kalyte, beje tos pacios veisles. aisku, kad myliu ir lepinu, bet visada pamenu savo pirmaja drauge ir zinau, kad tikrai jos nepamirsiu
Atsakyti