Mane visada žavėjo toji legenda, kad vaikučių sielos, besisupdamos ant debesėlių lyg angeliukai žvelgia žemyn ir, pasirinkę sau tėvelius, nusileidžia į žemę ir įsikuria po mamytės širdele. Tai štai, vienas toks angeliukas pasirinko mudu su vyru savo tėveliais ir jaukiai įsikūrė po mano širdimi. Ir netrukus du brūkšneliai nėštumo teste pranešė mums, kad į mūsų šeimą atkeliauja naujas žmogutis. 
Nėštumas buvo nesunkus, nors darbo turėjau tiek daug, kaip niekad iki tol. Bet jėgų, sveikatos ir energijos turėjau už du... Tiesa, mes gi ir buvome dviese!
36 savaitės pralėkė kaip viena. Prasidėjęs ruduo atokvėpio taip pat neatnešė, reikėjo dar tai šį, tai tą nuveikti, su nemažu pilveliu laksčiau jau truputėlį lėčiau, nei įprastai, bet širdyje jaučiausi rami ir labai laukiau susitikimo su mūsų stebuklėliu. Ir nė kiek nenustebau, kad mažylis pasirinko būtent tą sekmadienį, kaip turiningos ir darbingos savaitėlės labai prasmingą pabaigą...Kai sekmadienio naktį pasirodė gleivių kamštis, nusiprausiau ir nuėjau miegoti toliau, kadangi žinojau, kad jis gali pasirodyti likus kelioms dienoms iki gimdymo. Atsigulusi pajutau kažką panašaus į silpnus sąrėmius, bet prisiminiau patyrusių moterų tvirtinimą, kad tikrųjų sąrėmių pramiegoti neįmanoma... ir užmigau
Pabudau tik ankstyvą rytą... Taaip, sąrėmiai vis dar yra, truputį stipresni... Ir su kas antru sąrėmiu lekiu į tualetą... bet grįžtu nieko nepešusi... Nuimsim laiką... Kas 5 min. Aišku, važiuosim į ligoninę. Kol vyras kviečia greitąją, aš įsimetu reikalingus dokumentus, trūkstamus daiktus į sukrautą krepšį, mobiliaką... Po 10 min. greitoji jau atvykusi (gerai sakė paskaitėlėse, kad nėščiųjų greitosios darbuotojai bijo kaip velnias kryžiaus
skuba nedelsdami) ir mes keliaujame į ligoninę... Ten mums prijungia aparatą, o vyrą pasodina laukiamajame. Aparatas nieko nefiksuoja... va, taip ir žinojau, kad čia paruošiamieji... Pakviečia budintį gydytoją, kuris, mane apžiūrėjęs, konstatuoja: Va, kokia laiminga moteris lipam ant stalo. Pamatęs mano apvalias akis, 
patikslina: Kaklelis jau pilnai atsidaręs, tuoj gimdysim. Mane greitai perrengia, nuleidžia vandenis... kol prisimenu, kad vyras laukiamajame ir nieko nežino. Kol slaugės mane tarp sąrėmių anketuoja, atkeliauja ir vyras. Na va, dabar jau ramiai galima gimdyti. Netrukus ir gaunu iš akušerės tokią komandą... Po pusvalandžio pastangų su pertraukėlėmis, kurių metu vis geriu vandenį (troškino žiauriai), išgirstu kažkur tolumoje aidinčius bažnyčios varpus, kviečiančius sekmadieninei maldai... O po kelių sekundžių pasaulį pasveikina pirmasis mūsų mažylio klyksmas...
Na va, pasaulis tapo truputėlį didesnis į jį atkeliavo dar vienas žmogutis. Štai, mūsų angelėlis jaukiai įsitaisęs ant mano pilvo ir tik po kiek laiko suprantu, kad dar nežinau, kas gi mums gimė sūnelis ar dukrytė. Echoskopas juk šios paslapties nebuvo atskleidęs. Pasirodo, aš nuo šiol turėsiu ne vieną, o net du, mylimiausius pasaulyje vyrus. Sūnelį paima apžiūrėti, pasverti, pamatuoti, aprengti, o mane akušerė ir gydytojas draugiškai siuvinėja... kol mūsų pagausėjusi šeima, pagaliau, liekame vieni... bandydami atsigauti, suprasti kaip gi čia taip viskas greitai ir paprastai?Štai tokia mūsų istorija. Dabar pagrindinis šios istorijos herojus lyg angelėlis miega šypsodamasis savo kūdikiškiems sapnams. Ir nieko nėra gražesnio ir svarbesnio pasaulyje už šį Dievo stebuklėlį, kuriuo JIS palaimino mūsų šeimą !!!
