Kodėl atostogas planuojate be vaikų?

Na idomu koks cia tas aktyvus laisvalaikio leidimas, kuriam netrukdo vaikai ir gyvunai Nes man tai atrodo nesuderinama

Na taip, maitinant MP, tai tikrai nelabai yra sansu atostogaut be vaikucio. Del seneliu, tai mums pasiseke kad viena senele buvo nedirbanti, tai nebuvo problemu su palikimais. Iki metu tai aisku neisvaziuodavom savaitei, bet porai dienu esam palike ne karta. Kazkaip problemu del to nebuvo, ramus budavo su mociute, nei labai verkdavo nei ka ir nakti atsibusdavo daug maziau kartu nei su manim budamas. Jei butu buve problemu,verktu labai ar pan., tikrai nebuciau taip palikinejus.

musu atveju, kai diedukai kitam pasaulio gale, tai, kaip ir pasirinkimo nera... arba su vaikais, arba be atostogu

Galiu papasakoti Mano sesė su dviem vaikiukais apkeliavo (savarankšikai, be agentūrų, su kuprinytėmis ant pečių) Indiją. Pagyveno Tailande. Mes kiek keliavę - niekad negulėjom pilvus išvertę, o kleiaujam visados tik su vaikais.

Vaikai tokiu atveju išmoksta nebebūti lepiom gėlelėm. Įgauna ir kantrybės, ir ištvermės. Labai prasiplečia jų akiratis, pasaulio suvokimas - jau galiu atpažinti„ keliaujančius vaikus nuo pastoviai paliekamų "pas močiutę šiltnamėlyje". Žinoma, kelių mėnesių kūdikėliai - kita kagtegorija, jų temptis visur tikrai gal nereikėtų ir, jei yra galimybė palikti pas mylintį, rūpestingą asmenį - kodėl ne. Mes tokios galimybės neturėjome
Vaikai netrukdo, jei mes patys tų vaikų nepadarome dievukais ir nenuvertiname jų galimybių. Mano vyresnėliai užaugo kelionėse, ir labai greitai tapo kone idealiais pakeleiviais - vaikai greitai prisitaiko. Truputis fantazijos, šiek tiek kompromiso ir vuolia, viskas įmanoma,

Na, o kai vaikai visada palikinėjami - jie taip ir neišmoksta keliauti, neįgyja tos patirties, ir žinoma, kad vieną kartą gyvenime su jais kur nors išsiruošus - bus labai sunku.

Na ne visi vaikai vienodi. Maniskiui labai patinka keliauti, bet tik tol kol sedi masinoje, lektuve, traukiny ir t.t. Kai tik reikia islipt ir paeiti kazkur, prasideda zyzimai, rekimai, isterijos, kad niekur jis nenori eiti.. Mes ne LT gyvenam, tai su vaiku keliaujam nuo pat gimimo visur, nes per kiekvienas iseigines vis vaziuojam koki miesta ar miesteli apziuret. Kol vaikas buvo maziukas ir guledavo-sededavo vezime, tai jokiu problemu lyg ir nebuvo, pamaitini ir guli toliau sau ramiai ar miega. O kai jau nebe vezime, tai katastrofu katastrofa keliauti. Is kelioniu lieka tik sugadinta nuotaika ir nieko nebepamatai. Nes tie visi zyzimai, mama noriu to, mama noriu ano, mama pavargau ir t.t., o kai negauna ko nori, isterijos prasideda, tai tik namo ir telieka vaziuoti, nes nei noro, nei upo nebelieka toliau kazka veikti. Neisivaizduoju kaip imanoma su mazais vaikais apkeliauti sali pesciomis, nes siaip vaikams neidomu tie visi keliavimai ir krastovaizdziai, vaikams idomiausia yra smeliukas, vandenukas ir zaidimu aiksteles. O visa tai galima gauti ir niekur nekeliaujant. Mes su keturmeciu i Ispanija isvaziavom, tai galvojau jau eisiu nuo kokio tilto nusokt ne musu nervams keliones su vaiku. Atsizegnojom su vyru nuo ju, tol kol vaikui nebus kokia 10 ir daugiau metu. O dabar paliekam seneliams ir jokiu bedu, griztam laimingi, pailseje ir issilge.

FB yra vienos šeimos kelionės istorija "Penkiese po Rytų Aziją". Keliavo šeima su trim vaikais, ilgai, savarankiškai. Vienas iš vaikų berods buvo ikimetinukas.
Na, jei yra kokių specifinių poreikių, kaip pvz labai ekstryminės, pavojingos kelionės arba kokie koncertų lankymai , pasaulio filharmonijos salės ir pan - kur su mažais vaikais net neįleidžia - tada suprantama. Bet aplankyti kokį Europos miestą ar nuvažiuoti į pažintinę kelionę - nematau čia bais didelės problemos. nenori keturmetis eiti - nuperki skėtuką, įsodini, įduodi į nagus planšetę ir pirmyn, o tuo tarpu vaikas ir šį bei tą pamatys, praplės akiratį, paaugs visapusiškai. Čia tik taip atrodo, kad niekas jiems neįdomu

Mes su penkiamete viavom į Krymą, buvo nemažai žygių pėstute, ilga, nepatogi kelionė. Ir jokių baseinų beigi viešbučių - norėjo, maudėsi juodojoj jūroj, kai vakare grįždavome nusikalę po visos dienos ekskursijų. Su keturmete - slidinėti, pora pamokų su intruktorium ir varė kaip didelė nuo trasų kartu su mumis. Su septynių mėnesių mažuoju keliavome į ilgą autoobilięn kelionę, pati kelionė buvo sunki, bet iš esmės, smagi patirtis, gera dabar prisiminti. Neįsivaizduoju, kur jau čia vaikui galėtų būti per sunku tokio tipo kelionėse - tiesiog , leidi porą kartu pazysti, o paskui supranta, kad ne jis čia pasaulio bamba

O vaikas nėra jūsų gyvenimo dalis? tai nėra jūsų gyvenimas? O kaip tada vyras? Jį irgi paliekate namie ir važiuojate savo gyvenimo gyventi? atsiprašau, jeigu skamba įžūliai, bet man tai nelabai suprantama kam tada tuos vaikus gimdyti, jeigu vėliau jie atima visą gyvenimą ar trukdo gyventi, atostogauti ar dar ką nors veikti?
Papildyta:


Mes mėgstam turistauti, kopti į kalnus, važinėti dviračiais. Mūsų dvimetis dievina miegojimą palapinėje, laužo kūrenimą ir viską ką veikiam išvažiavę stovyklauti. Į kalnus pirmą kartą su mumis kopė kai nebuvo nė pusės metukų. Užkopus į viršūnę atsigėrė pieno ir toliau sau ramus sėdėjo nešioklėje. Vėliau perkėlėme jį į spec. kuprinę ir jeigu pėsčiomis toliau kur einame, sėdi joje. Kai nebenori sėdėti, tai eina pats. Su dviračiu taip pat važinėjame kartu nuo maždaug metukų, kai jau galėjo sėdėjo kėdutėje ant dviračio.

Bent skaitete ka rasiau? Niekas nesako sedeti uzsidarius, nekeliauti ar panasiai. Tik paieskoti kompromisu

As turbut per griezta, nes pas mane to nelabai buvo ir nelabai toleruociau. Gali verkti, rekti kiek nori, jeigu pasakiau, kad dabar eisime ten ir ten nueje kazka nusipirksim, tai taip ir bus - nekreipiau demesio i nepagristus rekimus ir zyzimus, del to ir greit jei baigesi. Aisku, pasitaiko pagristu zyzimu ir isteriju - nuvarginus vaikus per daug, belieka susitaikyt su tuo ir pasimokyti. Visuomet po ranka yra uzkandziu, niekada nenuvarginam per daug ir kiekviena dalyka bandome zaidimu paversti - skaiciuojame masinas, kuriama pasakas is per langa matomu veikeju, skaiciuojame, kiek skirtingu gyvunu per langa pamatome, kuriame vardus is miesteliu pavadinimu ir piesiame vaikus tais vardais..., kai baigiasi vaizduote - telefonu ir plansetes zaidimai pravercia.

Labai daznai keliaujame. Su 3 men dukra apsilankeme Serbijoje, 14 men - Tailande, Indijoje ir Nepale (3.5 menesio) ir jokiu problemu nemateme. Jei norisi ka aktyvesnio paveikti, kas nesuderinama su mazu vaiku - yra viebuciu, kurie siulo trumpalaike vaiku prieziura uz uzmokesti, pasinaudojome tuo Tailande, pora dienu brangiame viesbutyje apsistoje buvome ta proga, siaip paprastuose pigesniuose hosteliuose. Kai yra noras, tai ir atrandami sprendimai.

Negaleciau be vaiku keliauti, sazine neleistu matyti tiek idomiu dalyku, pazinti pasauli ir del savo patogumo atimti tokia galimybe is vaiku. Ir tikrai jie daug prisimena, tikrai daug ismoksta, ir svarbiausia ismoksta kantrybes ir prisitaikymo prie situacijos - ko tikrai neismoks pas apie vaika pastoviai sokinejancia mociute.

Sorry kad taip issipleciau...